Alytiškė Irena Abromavičienė apie muziką ir gyvenimo džiaugsmą: „Aš – gyvenimo vėjas“

Dzūkė, susižavėjusi žemaičiais – taip galima apibūdinti Alytuje gyvenančią Ireną Abromavičienę (Ramanauskaitę), visą savo gyvenimą paskyrusią Alytaus krašto kultūrai ir muzikai. Neseniai atšventusi 75-erių metų jubiliejų, ji nestovi vietoje – vadovauja ansambliui, lanko anglų kalbos pamokas ir džiaugiasi kiekviena nugyventa diena. Ir vis tik kodėl ją žavi žemaičiai?

„Aukštas kultūros supratimo ir vertinimo lygis“, – sako Irena, prisimindama koncertus po visą Lietuvą. Galbūt ji patvirtina gerai žinomą posakį, kad savame krašte pranašu nebūsi. Tačiau ir Dzūkijoje Irenai taip pat gerai sekasi.

Vyro netektis

Jau beveik dveji metai, kaip moteris palaidojo savo gyvenimo draugą, mylimą vyrą Juozuką. Sako, kad nėra dienos, kai apie jį nepagalvotų. Kartu, gražiai muzikuodami, nugyveno 32-ejus metus. 1981 m., netekusi pirmojo vyro, Irena su Juozuku vėliau susipažino dėka akordeono.

Irena šypsosi: „Juozas iš manęs atėmė šį instrumentą, nes manė, kad toks didelis ir sunkus instrumentas moteriai netinka. O groti vestuvėse sėdint – nevalia. Toks muzikantas atrodys kaip šungrybis. Muzikantui reikia daug judėti, būti energingam, linksminant žmones“, – įsitikinusi Irena.

Vestuvėse ji pradėjo groti dar paauglystėje. „Prisimenu, kaip tėvukas mane kartu pasiimdavo muzikuoti. Tuomet per savaitgalį vykdavo dvejos vestuvės: penktadienį ir šeštadienį, tad mane siųsdavo į antras vestuves. Aš sutikdavau žmones, grodavau maršus, išleisdavau jaunuosius“, – pasakoja Irena. Ji prisimena žmonių nuostabą ir komplimentus, kad 16-metė mergina taip smagiai groja.

„Aš – gyvenimo vėjas. Nežinau, kiek vestuvių grojau, man buvo smagu, linksma, tuo ir džiaugdavausi“, – tęsia muzikantė. Ji grojo kartu su dėde Vytautu Juškausku (cimbolai), tėvu Algimantu Ramanausku, seserimi Lina. Toks šeimos ansamblis kartu muzikavo bent 14 metų. O Irena su vyru Juozu ir seserimi Lina koncertavo iki pat Juozo mirties.

Muzikuoja nuo 4-erių

Irena Abromavičienė gimė ir augo Skovagaliuose, Simno seniūnijoje, Alytaus rajone. Jos tėtis A. Ramanauskas buvo kilęs iš gausios šeimos, kurioje visi broliai buvo muzikantai, smuikininkai. Irena augo tarp muzikantų, todėl muzika jai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Pirmą kartą į rankas armoniką ji paėmė būdama ketverių. „Mane groti mokė mamos brolis, mano dėdė ir krikšto tėtis Gintautas Ivanauskas. Susirinkdavo visas Skovagalių kaimas pasiklausyti, kaip groju. Po kojomis pastatydavo uslanuką, kad didesnė atrodyčiau. Dainuodavau ir grodavau“, – pasakojo Irena.

Pirmoji išmokta lietuvių liaudies daina, giliai įstrigusi Irenos atmintyje, buvo „Siuntė mane močiutė gelsvų linelių rauti“. Besimokydama Simno vidurinėje mokykloje, ji prisimena, kad muzikos mokė braižybos mokytojas, o vėliau atėjo jaunas pedagogas, subūrės chorą.

„Mokytojas mane pastebėjo, leido dainuoti solo partijas. Šeštoje klasėje pradėjau groti tėčio nupirktu akordeonu. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą, vėliau – Klaipėdos konservatoriją, o magistratūrą pasirinkau teatro režisūrą Vilniaus pedagoginiame universitete“, – apie profesionalų muzikantės kelią pasakoja Irena.

473377797 1065184305620255 353866860322851262 n

473351514 1065184648953554 483292790153607796 n

473344415 1065184318953587 166440179529843918 n

48af1464-8ab8-4c0c-ac24-8e9c2da7b779

c5a64337-5e3f-4abc-b3fa-7db12d77bf93

a70d1268-48f9-4272-8232-d073726d8cf1

0427dc9b-310a-429b-bcd2-24790de51794

5bbb80cd-de08-4425-baaf-038e99521e79

Darbas kultūros srityje

Irena Abromavičienė Alytaus rajono kultūrai atidavė daugybę metų. 10 metų (2006–2016 m.) vadovavo Alytaus rajono meno ir sporto mokyklai, 25-erius metus – humoro grupei „Sprigtas“.

„Su humoro grupe išmaišėme visą Lietuvą. Palangos vasaros estradoje koncertavome. Ne visos humoro grupės gali pasigirti, kad pasirodė po maestro Vytauto Kernagio. O mes, kartu su kitomis geriausiomis Lietuvos humoro grupėmis, turėjome tokią unikalią galimybę“, – prisiminimais dalijasi Irena.

Toliau muzikuoja

Viena, bet ne vieniša. Po vyro Juozo mirties Irena vėl paėmusi akordeoną į rankas muzikuoja, vadovauja Simno ansambliui „Susibėgę“. Dėl sunkaus instrumento kenčia stuburas, bet Irena džiaugiasi kiekviena diena ir nauju pasirodymu. „Jeigu žmogus nieko neveiks – jis mirs morališkai“, – įsitikinusi pašnekovė. Su nuostaba ji prisimena, kaip jaunystėje, būdama muzikantė, manė, kad 50-mečio jubiliejus – jau garbingas amžius. „Dabar suprantu, kad tai tik mūsų vaizduotės įsitikinimas. Pažiūrėkite, kiek garbaus amžiaus senjorų lipa į sceną – jie nori dainuoti, pasirodyti, veikti. Tai jų viltis jausti ir kabintis į gyvenimą“, – sako Irena.

Gelbėja pozityvios mintys

Kaip moteris šiandien gyvena? Ji šypsosi ir sako, jeigu pas savo mylimą šeimos gydytoją Jūratę Overaitytę-Jakubavičienę nesilanko, vadinasi dar visai neblogai. „Apie blogiausią negalvoju, džiaugiuosi anūkais Marta ir Majumi, kurie mokosi Alytaus muzikos mokykloje. Jiems gerai sekasi, jau yra pelnę nemažai apdovanojimų. Matau kaip jie groja, o tai mane džiugina, širdis nusirita į kultus, atrodo, kad aš lipu į sceną ir dar kartą išgyvenu tą scenos jaudulį ir džiaugsmą kartu“, – tvirtina I. Abromavičienė. Du kartus per savaitę ji repetuoja Simne su ansambliu. Kartą per savaitę lanko anglų kalbos pamokas, taip pat praveria Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) auditorijos duris.

Neseniai atšventusi 75-erių metų jubiliejų, ji stebisi, kaip laikas greitai bėga. „Nežinau, ar dėl senatvės, ar dėl kitų priežasčių, tačiau laiko nesustabdysi. Jeigu mąstome, kad viskas bus gerai, taip ir bus. Jeigu pasiduosime pesimizmui, blogai nuotaikai, taip ir jausimės. Svarbiausia švarios mintys ir nuoširdumas – niekam nepavydėti ir visiems linkėti sėkmės, laimės“, – įsitikinusi Irena. Ji gailisi tik vieno – kad neišmoko groti smuiku. Įgyvendinti šią svajoję dar nevėlu…. Pirmyn Irena!

Danielius Jakubavičius

Mano paskutinis Juozo Abromavičiaus filmuotas pasirodymas:

Humoro grupė „Sprigtas”: