Su 80-uoju jubiliejumi sveikiname Onutę Kilinskienę

Sveikiname Onutę Kilinskienę (Zubrytę) – gyvenančią Plikionių kaime, Alovės seniūnijoje, Alytaus rajone, birželio 30 d. atšventusią garbingą 80-ies metų jubiliejų.

Kalbinama Onutė atvira: „Niekada nemaniau, kad sulauksiu šio jubiliejaus. Visi gyvenimo metai tiesiog pralėkė darbuose, o praėjusių metų gruodžio 3-ioji viską apvertė aukštyn kojomis – namuose patyriau sunkią traumą ir ilgam atsidūriau ligoninėje. Tada visi jubiliejai, planai ir reikalai tapo nebesvarbūs. Tik vėliau, jau atsigavus, gydytojai man papasakojo, ką kalbėjau ir planavau būdama komoje – visos mano svajonės, viltys, net slapčiausi troškimai buvo gyvi net tada, kai atrodė jau nieko ateičiai nebeliko.“

Nors žiemai ir pavasariui buvo suplanavusi daugybę darbų, skaudi nelaimė viską sustabdė. Tačiau net būdama ties gyvybės ir mirties riba, Onutė neprarado tikėjimo – nei Dievu, nei savimi. Gydytojai namiškiams atvirai neslėpė, kad jos būklė buvo kritinė, o išgyvenimo viltys – menkos. Ir vis dėlto įvyko stebuklas. Pavasaris grįžo kartu su sveikata, o vasarą Onutė pasitiko sulaukusi garbingo jubiliejaus. Į šventę, kaip ir kasmet, susirinko artimiausi šeimos nariai ir draugai.

„Didžiausias mano džiaugsmas – niekada nenutrūkęs ryšys su vaikais, anūkais, su tais, kurie verti žmogaus vardo. Nesvarbu, ar tai buvo laimingos gyvenimo akimirkos, ar sunkūs išbandymai. Mano vyras Tadas, duktė Jolanta, sūnus Valdas su savo šeimomis ir nuostabiomis atžalomis visada buvo šalia – neleido liūdėti, skatino nenuleisti galvos, o veikti. Už šį atgimimą esu be galo dėkinga visiems Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės medikams, o šiandien – šeimos gydytojai Jūratei Overaitytei-Jakubavičienei iš klinikos „Meliva“ už pastovų rūpestį.“

Onutė Kilinskienė gimė ir augo Verebiejų kaime, Alytaus rajone. Jaunystėje mokėsi Kauno profesinėje mokykloje, kur įgijo verpėjos specialybę. Būtent Alytuje sutiko savo gyvenimo bendrakeleivį – Tadą. Kurį laiką gyveno mieste, tačiau vėliau, vyrui gavus darbą Dušnionių girininkijoje, visa šeima persikėlė į gamtos apsuptyje esantį būstą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Tadas metė eigulio darbą ir kartu su Onute ėmėsi ūkininkauti jo tėviškėje – Plikionių kaime.

„Nebijojome sunkumų – buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo ūkį tuščiame lauke. Dirbome išvien, tikėdami tuo, ką darome“, – prisimena Onutė. Ir šiandien jos vyras Tadas, jau perkopęs 80-metį, vis dar pats aria ir kulia laukus. „Jis negali kitaip. Kaip sakydavo anksčiau – dirbs iki šimto metų. Ir išties, jėgų jis turi ne mažiau nei jaunystėje“, – su šypsena pasakoja žmona.

Tenka tik girti ir girti tokius žmones, nes kol tokie azartiški ir nepailstantys žmonės kaip Onutė ir Tadas gyvena ir gyvens, tol išliks ir mūsų tautos stiprybė, jos šaknys, darbštumas ir tikrosios vertybės.

„Šiandien į viską žiūriu kitaip – su patirtimi ateina suvokimas, kad svarbiausi ne šypsenos ar puošnūs drabužiai, o tai, kas sklinda iš vidaus: nuoširdumas, tikėjimas ir darbštumas. Linkiu visiems sveikatos, šviesių dienų ir meilės, kuri išlaiko šeimas ir mus visus“, – sako 80-metį atšventusi Onutė Kilinskienė ir toliau be galo tikinti gražiu rytojumi ir tarpusavio bendryste.

Danielius Jakubavičius