29-ąjame „Pasaulio folkloro“ festivalyje Prancūzijoje skambėjo ir lietuviška muzika

 29-ąjame „Pasaulio folkloro“ festivalyje Prancūzijoje skambėjo ir  lietuviška muzika

Liepos 19-28 dienomis Alytaus
jaunimo centro dainų ir šokių ansamblis ,,Tarškutis“ (mokytojai Rima ir
Leonidas Moisejenkos) kartu su tautinių šokių kolektyvu ,,Narpulis“  iš Santaikos (vadovė Rasa Navakauskienė) ir Alytaus
jaunimo centro baleto studija  „Jete“
(mokytoja Raminta Parchomenkienė) išvyko į pietų Prancūziją dalyvauti 29-ąjame
tarptautiniame folkloro festivalyje „Pasaulio folkloras“. Keliaudami ne tik grožėjomės
nuostabiais  Vokietijos, Prancūzijos
vaizdais pro autobuso langus, bet galėjome pasivaikščioti Drezdeno, Mitelwirio
(pranc..Mitelwihr) miestų gatvėmis, alėjomis, parkais.

Atvykę į Bedarjo  (pranc..Bedarieux) miestą, kuriame gyvena per
6500 gyventojų,  susipažinome su
festivalio organizatoriumi Raymond Galtier ir šeimomis, kurios mums suteikė
pastogę ir pasirūpino, kad viešnagė būtų įsimintina. Laisvu laiku šeimos aprodė
miestelio apylinkes, nuostabią panoramą, kvapą gniaužiančius kalnus. Raymondas
(Remi) parodė savo šeimos muziejų, kuriame išsaugoti autentiški XIX- XX  amžių  daiktai, batų siuvyklos ir ratų gamyklos
įrankiai ir dirbiniai: įvairiausioms progoms skirtos suknelės ir net
šiuolaikinių garsių mados pasaulio vardų pirmieji bateliai – Gucci, Dior, Channel.
Pastebėjome, kad šioje šalyje šeimos ir giminės 
istorija labai vertinama, branginama ir puoselėjama – vietiniai tuo
didžiuojasi.

Nors visos kelionės dienotvarkė
 buvo suplanuota, tai netrukdė keliauti
ir linksmai leisti laiką. Aplankėme Bezjė (pranc..Beziers) miestą, jo
senamiestį ir XIV a. katedrą. Turėjome galimybę apžvelgti Bezjė nuo katedros
bokšto. Nuostabi ir įsimintina tapo kelionė prie žymaus statinio – Gardo tilto.
Šį akveduką I-ojo   amžiaus  pirmoje pusėje  pastatė romėnai.
49 m aukščio ir 274 m ilgio akveduku buvo
tiekiamas vanduo
Nimo miestui. Statinį sudaro 6 apatinės, 11 vidurinių ir 35 viršutinės
arkos.
1985
metasi jis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Statinys kuo puikiausiai
išsilaikęs iki mūsų dienų, o Gardo upė ne tik suteikia kvapą gniaužiantį
vaizdą, bet ir atvėsina kaitros išvargintus atvykėlius.

Vėliau Pernes
les Fontaines miestelyje žavėjomės įspūdingais fontanais, kurių čia yra net 41,
 istoriją primenančiomis gatvelėmis
Langedokų regiono tautiniais kostiumais. Mūsų laukė ir
dar viena ekskursija Avinjono mieste. Turbūt tik nedaugelis žino, kad 1309-1423
metais  šiame mieste  rezidavo popiežiai. Avinjono popiežių rūmuose
prieš daugybę metų gyveno net devyni popiežiai. Įdomi ekskursija po rūmus,
menininkų parodos juose ir popiežių istorija dar ilgam liks atmintyje, kaip ir Avinjono
Sen Benze tiltas ir jo istorija. Šv.Žerve (pranc. St. Gervais) miestelyje
aplankėme Šv. Jurgio piligrimų kelio koplyčią, kurioje negalėjome atsistebėti
net 20 metų vietinio vyro įrengta judančių statulėlių paroda, vaizduojančia
visų gyventojų, amatininkų gyvenimą. Ekskursijos praplėtė mūsų akiratį ir
suteikė dar daugiau žinių apie nuostabiąją vyno šalį. Sužinojome, kad iki
XIII-ojo amžiaus Langedokas (pranc. Languedoc)
– istorinis ir kultūrinis regionas pietinėje Prancūzijoje, buvo laisvas ir labai
turtingas..Langedokas pasižymi specifine kultūra, o jo pavadinimą lėmė tai, kad
prancūziškąjį „taip“ (oui) jie taria oc (pranc. langue
– „kalba“). Šiame regione gyvenę trubadūrai kūrė  dainas tik apie meilę. Netgi jų himne
dainuojama apie baltais žiedais žydintį medį , augantį slėnyje prie kelio
netoli kalnų. Jaunuolis prašo kalno, kad jis pamažėtų, o slėnis, kuriame jis
gyvena pakiltų aukštyn, tuomet jaunuolis pamatytų savo mylimąją, gyvenančią už
kalnų. Šis jo noras išsipildo. Tačiau XIV-ame amžiuje Romos popiežiui nepatiko
langedokų tikėjimas-katarų religija, ir jis paprašo Prancūzijos karaliaus
užimti šį regioną ir pasisavinti jo turtus. Bezje katedroje ir buvo nužudytas paskutinysis
lagedokų princas, o gėlės prie jo bareljefo nešamos iki šių dienų. Langedokų
vėliava yra raudonos spalvos, simbolizuojančios pralietą kraują, o centre
geltonas ženklas, reiškiatis jų kultūros saulę.

Žinoma, nepamiršome ir
tikrojo kelionės tikslo – festivalio. Koncertavome Cersio, Pernes les Fontaines
miesteliuose, St. Gervais senelių namuose, kur buvome labai šiltai sutikti.
Žmones džiugino mūsų muzika, šokiai ir nuostabūs balerinų pasirodymai. Sužavėti
žiūrovai plojo, šaukė bravo, todėl teko pakartoti ir bisui. Tikriausiai ne
vienam sukėlėme pačias džiugiausias emocijas, kurios įstrigs atmintyje.
Galiausiai mūsų laukė didysis festivalio koncertas Bedarje mieste. Jame
stebėjome Bosnijos ir Hercogovinos, Prancūzijos ir Slovakijos bei Indijos
kolektyvų pasirodymus. Buvo labai įdomu matyti kitus pasirodymus: šalių
apdarus, šokius, klausyti jų muziką. Paskutiniąją dieną Bedarjo mieste dalyvavome
eisenoje ir klausėmės mero kalbos. Jis dėkojo už mūsų pastangas, šypsenas,
suteiktas geras emocijas, istorijos ir kultūros paveldą, su kuriuo vieni kitus
pažindiname, ir tuo didžiavosi. Atsisveikinę su šeimomis, kurios mumis rūpinosi
visą tą laiką, sugiedoję Prancūzijos ir Lietuvos himnus bei padainavę prancūzų
populiarias liaudiškas dainas, iškeliavome namų link. Pakili nuotaika, juokas
ir ilgi, šmaikštūs pokalbiai lėmė, jog nė nepastebėjom, kaip grįžom į savo
gintaro šalį, tėvynę Lietuvą.

Nepaprasta, prasminga
kelionė Į Prancūziją, kiekvienam iš mūsų suteikė neįkainojamą galimybę pamatyti
įspūdingą kraštovaizdį, svetingus žmones, pajusti jų šilumą, prisiliesti prie
kitokios kultūros ir istorijos. Tikimės, kad ne kartą dar ten sugrįšime, todėl
Prancūzijai sakėme ,,Iki pasimatymo!“

 

Miglė Svinkūnaitė

Alytaus jaunimo centro
dainų ir šokių ansamblio


















„Tarškutis“ cimbolininkė


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių