48 kilometrai Kalesninkų miško partizanų keliais (foto)

Neformalus kultūros klubas “Kitaip”

„Jaučiu, žinau, kad mes žūsim. Amerika mums neišties rankos, niekas neateis mums į pagalbą. Bet reikia atlikti, kas mums skirta iš aukščiau. Reikia kovoti. O jūs turite išlikti, nepamiršti mūsų… Ten, kur aš žūsiu, toje vietoje pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę…“ 

 Tai Vaclovo Voverio-Žaibo, legendinio Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vado, žodžiai, ištarti likus dienai iki jo žūties viename iš Kalesninkų miško bunkerių. Pokario laisvės kovotojai bijojo ne neišvengiamos mirties, kuri tam tikra prasme jau buvo nugalėta. Kur kas labiau jie bijojo būti užmiršti ateities kartų. Deja, tenka konstatuoti, kad ši užmarštis, sovietinės propagandos padedama, yra taip giliai įleidusi šaknis, kad ne tik nebežinome savo krašto didvyrių vardų, tačiau ir mūsų vaikams prieš miegą vis dar skaitomos jų budelių parašytos eilės. 

Todėl spalio 20 dieną vykusio dviračių žygio pagrindinis tikslas ir buvo prisiminti Daugų krašto Kalesninkų miške veikusių partizanų kovų ir žūties aplinkybes, pasvarstyti, kaip partizanų kovų laikotarpis įtakoja mūsų gyvenimus šiandien. Pėsčiųjų ir dviračių žygiai partizanų keliais Lietuvoje nėra naujiena, tačiau Dauguose – viename iš pokario laisvės kovų Dzūkijoje epicentrų – tokie žygiai iki šiol organizuojami nebuvo. O prisiminti tikrai turime ką.

Nuoširdžiausiai dėkojame Birutei Vadeikienei, kuri ankstyvą šeštadienio rytą su žygio dalyviais pasidalino prisiminimais apie sovietinės okupacijos metu Dauguose nužudytus, turgaus aikštėje niekintus, į šulinį sumestus bei kieme užkastus nekaltus žmones, apie mokytoją Anelę Dusevičiūtę, kuri buvo istrebitelių sušaudyta ir užkasta čia pat, po tuometinės NKVD būstinės slenksčiu, apie tai, kad ši masinė kapavietė užėmė nemažą plotą ir joje iki šiol tebėra žmonių palaikų, nes sovietmečiu šio sklypo dalis buvo tiesiog užstatyta aplinkiniais pastatais, kurie vėliau nebuvo nugriauti. Klausimas tik vienas – kodėl praėjus daugiau kaip 20 (!) Lietuvos nepriklausomybės metų šioje vietoje vis dar nestovi paminklas ir nesama net menkiausio atminimo ženklo?    

Šis pasakojimas buvo puiki įžanga į žygį, kurio metu nedidelis daugiškių ir miesto svečių būrelis apvažiavo Kalesninkų mišką gerais ir ne pačiais geriausiais keliais, keliukais ir takeliais. Per daugiau kaip septynias valandas žygio dalyviai aplankė 10 su pokario laisvės kovomis susijusių vietų ir įveikė 48 kilometrus.  Aplankytos partizanų žūties ir paskutinio pasipriešinimo vietos, kurių šiame nedideliame miške ir jo apylinkėse yra išties daug. Tai ir tuometinių partizanų rėmėjų sodybose sunaikinti bunkeriai, ir Dainavos apygardos partizanų vadavietės, kurias sunaikinti sovietai pajėgė tik pasitelkę didžiules reguliarios kariuomenės pajėgas, ir tuometinė Būdos kaimo mokykla, atsidūrusi kraupių įvykių sūkuryje. Kiekvieną šią vietą ne tik žymi atminimo ženklai, tačiau su ja yra susijusios konkrečios istorijos, kurios nėra praradusios savo aktualumo ir šiandien.

Tarp šių istorijų yra ir viena niekšiškiausių išdavysčių visoje pokario kovų istorijoje.1949 m. kovo 7 d. Kalesninkų miške per sovietų suplanuotą operaciją pavadinimu „Kanibalai“ sovietų užverbuoti agentai Kostas Kubilinskas-Varnas  ir Adolfas Skinkys-Rytas, infiltruoti į partizanų gretas, nušovė miegantį Dainavos apygardos vado pareigas einantį Benediktą Labenską-Kariūną ir išdavė kitą bunkerį, kuriame tuo metu buvo ir pats legendinis, vienas ir aštuonių Lietuvos laisvės kovos karžygių Vaclovas Voveris – Žaibas, kurio vadovaujama Geležinio vilko grupė, be daugelio kitų kautynių, net kelis kartus sunaikino Daugų miesto istrebitelių įgulą. Ši išdavystė įdomi tuo, kad  Kostas Kubilinskas ne tik gavo 7300 rublių atlyginimą ir jam buvo sudarytos sąlygos tapti garsiu vaikų poetu, tačiau ir tuo, kad išdavikų nužudytas Benediktas Labenskas, prieš išeidamas partizanauti, taip pat buvo poetas, kurio eilės spausdintos jau tarpukario Lietuvoje ir kuris buvo vienas iš pirmųjų literatūros kritikų tuometinėje spaudoje. Žvelgiant į Kalesninkų miško bunkerio duobę nejučiomis susimąstai apie populiaraus vaikų poeto karjerą, kurios pamatas – penkių Lietuvos patriotų žūtis (K. Kubilinsko kūryba sėkmingai perleidžiama ir šiandien). Dar gerai matyti ir įgriuvusi atsarginė bunkerio  išėjimo anga, kurios Kostas Kubilinskas nežinojo. Ta, pro kurią su kulkosvaidžiais iššokę Žaibas ir Šermukšnis,  prieš garbingai žūdami, dar suspėjo gerokai įkrėsti juos apsupusiai okupantų kariuomenei. Nejučiomis galvoje suskamba Šermukšnio išeinant į partizanus ištarti žodžiai: „Geriau žūti stovint negu gyventi atsiklaupus…“.

Žygio metu minėjome šiuos vardus: Vaclovas Voveris-Žaibas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Petras Šilanskas-Labutis, Benediktas Labenskas-Kariūnas, Kazimieras Pyplys-Mažytis, Juozas Makarevičius-Žilvitis, Vladas Gavelis-Banadas, Danielius Dabravolskas-Žvalgas, Bronius Paulauskas-Klevas, Juozas Pratusevičius-Kardas, Vladas Remeika-Bijūnas, Vytautas Kuzmickas-Viesulas, Jonas Kuzmickas-Balandis, Vaclovas Petrauskas-Guoba, Viktoras Patinskas-Sakalas, Vaclovas Anušauskas-Klajūnas, Danielius Tribandis-Karvelis, Bernardas Vinkevičius-Naras, Viktoras Malinauskas-Genys, Krištopas Mikailionis-Miežis. 

Tai tik saujelė mūsų bendraamžių, prieš daugiau kaip šešiasdešimt metų išėjusių ginti laisvės. Šiandien norisi jiems pasakyti – nepamiršome.