Aktorius Vincas Vaičiulis: „Nesigailiu, kad palikau patogų gyvenimą ir atvykau dirbti į visai nežinomą miestą Alytų“

Aktorius Vincas Vaičiulis, palikęs patogų gyvenimą Šiauliuose, vedamas idėjos, atvyko dirbti į Alytaus miesto teatrą. Aktorius prisipažino, kad Dzūkijos sostinėje pirmą kartą lankėsi būtent tada, kai atvyko čia gyventi. Paklaustas, kokia yra jauno ir sėkmingo žmogaus formulė, Vincas sakė, kad: „daryti tai, kas patinka, ir visada siekti neįmanomo“.

– Dirbti į Alytaus miesto teatrą atvykai prieš aštuonerius metus. Kaip sekėsi prisijaukinti šį miestą ir susikurti gyvenimą, kai nieko nepažįsti?

– Miestas man prilipo iš karto. Tik atvažiavęs čia supratau, kad reikia nusipirkti dviratį, nes Alytuje puikiai išvystyta dviračių takų infrastruktūra. Pirmus mėnesius važinėjausi jais ir pažindinausi su miestu.

Turiu prisipažinti, kad pirmas mano apsilankymas Alytuje buvo tada, kai atsikrausčiau čia gyventi. Lig tol nebuvau čia buvęs. Naujas gyvenimo etapas prasidėjo įdomiai, bet tuo pat metu ir sudėtingai. Atvykau čia gyventi ką tik pabaigęs mokslus Šiaulių universitete, o esu kilęs iš Joniškio. Šiauliuose jau turėjau susikūręs mažą savo pasaulėlį. Ten turėjau būrį draugų, nuosavą būstą, o ir miestas jau buvo pažįstamas. Atrodo, nieko netrūko, bet profesijos šauksmas buvo stipresnis. Ten aš dirbau padavėju ir buvau sulaukęs pasiūlymo dirbti vieno miestelio kultūros centre, tačiau vaidinti troškau labiau nei gyventi patogų gyvenimą, todėl pamatęs, kad Alytaus miesto teatras ieško aktoriaus, net nesvarčiau ir atvykau čia.

– Vincai, sakyk, kaip atsidūrei mene?

– Kai pagalvoju, nuo mažens buvau scenoje, ko gero, tai ir paskatino pasirinkti aktoriaus profesiją. Pamenu, mokykloje dainavau chore, o keturiolikos metų su draugais subūrėme grupę „No brain“. Šešiolikos metų pradėjau vaidinti teatriuke. Kai atėjo metas rinktis studijų kryptį, aš apie nieką kitą net negalvojau. Scena man – labai artima.

– Kas aktoriaus profesijoje tave labiau motyvuoja – galimybė išreikšti, atskleisti save ar žiūrovų pagyros, dėmesys?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad žmonės, pasirinkę profesijas, kuriose yra matomi, neturi narciziškumo savybių. Iš tikrųjų motyvuoja ir galimybė išreikšti save, ir žiūrovų akys, kurios stebi tave scenoje. Juk spektaklis be žiūrovų neįvyktų.

– Kaip aktoriaus profesija atrodė anksčiau, kai tai buvo tik svajonė, ir kaip ji atrodo dabar?

– Kai mokykloje lankiau teatrą, mes ten vaidindavome istorijas, išeina ar neišeina – nesvarbu. Tiesiog labai gerai leidi laiką su savo bendraminčiais. Juokiesi ir net nesupranti, kas ta aktorystė iš tikrųjų yra. Paauglystėje ant scenos tavo vienintelis darbas buvo išmokti tekstą ir pasakyti jį laiku. O studijuodamas supratau, kad vaidyba yra kur kas daugiau nei tik teksto išmokimas. Tai sunkus mokslas.

Man buvo įdomu pasinerti į šią profesiją. Praktika keičia požiūrį į šią profesiją. Supranti, kad būti aktoriumi nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šono. Tavo viduje vyksta dvasiniai dalykai, kurių paaiškinti negali, bet be jų nepavaidinsi.

– Mūsų pokalbio esmė „Jauni ir sėkmingi“, tačiau pafilosofuokime. Ar aktorius gali jausti ilgalaikę sėkmę?

–Nemanau. Ne visi vaidmenys yra sėkmingi, tai vyksta etapais ir tikrai būna momentų, kai sėkmė dingsta. Manau, kad mūsų sėkmę gyvenime įtakoja daugelis dalykų ir asmeninio gyvenimo peripetijos, ir darbo aplinka, ir daugelis kitų. Nors neturėtų taip būti, žmonės turėtų mokėti atskirti visus dalykus, tačiau ar nors vienam tai pavyksta? Nemanau. Todėl ir būna gyvenimo etapai, kai išsisemiame ir atrodo, kad sėkmė mus apleido.

– Ar gyvenime buvo akimirkų, kai jautei, kad aktoriaus profesija tave nuvylė?

– Kad nuviltų ne, tačiau būna momentų, kai esi pervargęs nuo per didelio krūvio ir tada į galvą ateina įvairiausios mintys.
 

– Kas vienija Alytaus miesto teatro trupę? Ar egzistuoja bendrystės jausmas, ar kiekvienas esate individualybė?

–  Mūsų trupė nėra didelė, todėl bendrystė teatre yra labai stipri. Darome daug dalykų kartu, nes ir pats teatras yra įsitraukęs į daugelį miesto veiklų, renginių. Manau, kad mūsų trupės stiprybė ir yra bendrystė.

– Ar kiekvienas vaidmuo yra džiuginantis širdį? Gal gali išduoti, koks vaidmuo, apie kurį svajoji, dar laukia išsipildymo?

– Visus personažus vaidinti yra įdomu. Man patinka, kad aktorius dažnai tampa aplinkybių auka. Jis turi vaidinti vaidmenį, kurio moralinės vertybės stipriai prasilenkia su tavosiomis. Ir tu turi priimti tą personažą su visais jo demonais, suprasti ir pateisinti jį. Įdomu scenoje pamilti kitą žmogų.

O dėl svajonių vaidmens… Neturiu tokio. Pamenu, kai antrame kurse vykome vaidinti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Tuomet man tai atrodė kaip kažkas neįmanomo. Aš galbūt viską hiperbolizuoju, tačiau tuo metu atrodė kaip svajonės išsipildymas. Todėl nesu linkęs vaikytis ir laukti kažkokio vieno vaidmens, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia.

–  Sunku pamilti kitą žmogų scenoje? Galbūt turi metodikas, kaip tai padarai?

– Lengva (juokiasi). Metodikos neturiu, bet per ilgas repeticijas, analizuodamas istoriją, tu prieini prie tos fikcinės meilės ir tuomet jau spektaklio metu bandai žiūrovams perteikti tą jausmą.

– Po premjeros sunku išeiti iš vaidmens?

– Nesu tas aktorius, kuriam būtų sudėtinga išeiti iš vaidmens. Vienintelis dalykas, kurį iš darbo parsinešu namo, tai – mintyse skambantys tekstai, o visa kita… uždarai teatro duris ir gyveni gyvenimą.

– Per aštuonerius metus Alytuje čia sukūrei ne tik sėkmingą karjerą, bet ir šeimą. Sakyk, ką labiausiai mėgstate veikti visi kartu?

– Mūsų šeimai labai patinka Miesto sodas. Su sūnumi kasdien ten einame po darželio. Taip pat labai mėgstame lankytis kokybiškai organizuojamuose Alytaus miesto teatro renginiuose.

– Tai kokia yra jauno ir sėkmingo žmogaus formulė?

– Reikia daryti tai, kas patinka, ir visada siekti neįmanomo. Nesigailiu, kad palikau patogų gyvenimą ir atvykau dirbti į visai nežinomą miestą. Vykau čia vedamas idėjos ir dabar esu labai laimingas. Todėl manau, kad sėkmingo žmogaus formulė paprasta – būti drąsiems ir negalvoti, o kas, jeigu…

Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija