Alovės pagrindinės mokyklos etnokultūrinė vasaros stovykla „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip senoliai darė“

Kaip ir kiekvieną vasarą  šių metų rugpjūčio 8 dieną stovyklos vadovės R. Miškauskienė ir S. Kaminskienė vėl sukvietė šaunų Alovės pagrindinės mokyklos mokinių būrį į etnokultūrinę vasaros stovyklą „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip senoliai darė“. Ryto rato metu skandavome stovyklos šūkį („Mes stovykloje šaunuoliai, domėsimės uoliai, kaip gyveno mūsų senoliai“), prisiminėme pačių sukurtą himną, aptarėme taisykles, iškėlėme stovyklos vėliavą. 

Stovyklos vadovės pristatėprotinę, sportinę ir  kūrybinę dienos veiklas. Protinės veiklos metu stovyklautojai porose sprendė kryžiažodį „Amatai“. Sportinės veiklos metu vaikai atliko ne tik nuotaikingą visuotinę mankštą, bet ir žaidė kvadratą, žaidimą „Popieriniai kamuoliukai“ bei liaudies ratelius. 

Pagrindinė ir pati svarbiausia buvo kūrybinė veikla, kurios metu vaikai, dirbdami grupėse, kūrė padavimą-dėlionę „Kaip atsirado Alovė?“  Džiugu, kad patys mažiausieji stovyklautojai ne tik suprato, kas yra padavimas, bet ir mokėsi dirbti grupėje iliustruodami sukurtą padavimą. Sukurti padavimai žavėjo įdomiais pristatymais. Veikla buvo tikrai įdomi, nes iliustruotas padavimas virto dėlione, kurią teko sudėlioti kitos grupės vaikams. Manome, kad tokios veiklos ne tik moko dirbti komandoje, bet ir ugdo meilę bei pagarbą savo kraštui.

Antroji diena buvo pilna ne tik žinių, bet ir daug kantraus darbo, džiaugsmo, emocijų. Išklausę stovyklos vadovių mini paskaitėlę apie tautines juostas, stovyklautojai kūrė raštus savo būsimoms juostelėms, kurias aus edukacijoje „Seni dar mena – jauni tik sužino“.

Išklausę saugaus elgesio instruktažą, stovyklautojai atvyko į Kapčiamiesčio E. Pliaterytės  muziejų, kur pasitiko  vadovė ir pasveikino atkeliavus į miestą, švenčiantį 500 metų jubiliejų. Ji supažindino su eksponuojamomis ekspozicijomis. Pirmojoje salėje pamatėme G. Stankevičiaus kalvystės dirbinius, gėrėjomės L. Česnavičiūtės karpiniais iš popieriaus. Antrojoje salėje susipažinome su A. Sadecko medinių skulptūrų kompozicija, kurioje įvairių formų pėdos vaizduoja visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Pabuvojome Kapčiamiesčio valstiečio trobelėje, pamatėme žmonių darbo įrankius ir namų apyvokos daiktus. Muziejaus vadovė supažindino su Emilijos Pliaterytės asmenybe. Trečiojoje salėje susipažinome su juostų audimo įrankiais, naudojimo papročiais ir tradicijomis. Sužinojome, kad juosta žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties. Tautodailininkė pristatė tris juostų rūšis: vytines, kaišytines ir rinktines. Pasiskirstę į tris grupes, kurios keitėsi, pradėjome dirbti: vieni dėliojo dėlionę – dzūkiškos rinktinės juostos ornamentą, kiti kūrė raštus juostoms, treti pasinaudodami ruošinukais ilgai ir kantriai mokėsi austi juosteles. Po keleto valandų visi galėjo džiaugtis savo darbo rezultatais: sudėliota dėlione, įvairiaspalviais juostų raštais ir išausta juostele.

Džiugu, kad ne tik susipažinome su vienu iš senųjų amatų – juostų audimu, bet ir patys išmokome nusiausti vytinę juostelę.

Susirinkę trečiąją stovyklos dieną  vaikai „Voratinklio“ metodu prisiminė  praėjusios dienos veiklą, atsakinėjo į viktorinos klausimus, minė mįsles, minkles, žaidė liaudies ratelius, žaidimus.

Pasikalbėję apie patiekalus iš bulvių keliavome į Alovės amatų kiemelį. Čia sužinojome kaip gaminamas dzūkiškas patiekalas – bulvinės bandos. Sužinojus kam reikalingi džiovinti kopūsto lapai, vaikai “pasipuošę“ prijuostėmis,  tepė juos aliejumi ir formavo bandas iš sutarkuotų bulvių. Sužinojus kas yra ližė, stovyklautojai jos pagalba dėjo bandas į karštą krosnį, kad iškeptų. Kol bandos kepė kartu su šeimininke vaikai ruošė tešlą kaimiškiems sausainiams: plakė kiaušinius, tarkavo sviestą, dėjo miltus, medų, kepimo miltelius. Iš paruoštos tešlos gamino įvairių formų sausainius. Pasidengę stalą stovyklautojai sėdo ragauti savo gamintų patiekalų. Valgydami vaikai gyrė bulvinių bandų patiekalą ir džiaugėsi, kad kai kurių mamos vis dar  jį gamina. Ypač stovyklautojams patiko medumi kvepiantys sausainiai ir kvapni įvairių vaistažolių arbata.

Džiaugiamės, kad yra tokia programa, kur vaikai turi galimybę praktiškai susipažinti su senoviniais patiekalais bei jų paragauti. 

Išaušus ketvirtajai stovyklos dienai, paskelbėme jos temą „Medžio dirbiniai“. Kalbėjomės apie įvairius medžio dirbinius: turimus namuose, matytus muziejuose, privačiuose kiemuose ir kt. Tada vykome pas menininką Joną  Motiejūną į Alytų. Jis labai šiltai sutiko bei noriai ir su humoru pristatė kiekvieną savo medinį dirbinį, apipindamas jį įvairiomis lietuviškomis pasakomis („Eglė žalčių karalienė“, „Dukra išdavikė“, „Ragana ant šluotos“, „Velnias nulaužtu ragu“). Su smalsumu apžiūrėjome jo namelį, paverstą medinių dirbinių muziejumi. Kiekviename gamtos sukurtame augale menininkas įžvelgia būsimą personažą. Dažnai tik prideda akis bei nosį ir personažas tarsi atgyja.  Jis labai džiaugiasi, kad  mediniais dirbiniais gali realizuoti savo idėjas. Antroje dienos pusėje vykome į sodybą – „Akmenų muziejų“. Jos savininkas Vaclovas  supažindino stovyklautojus su akmenų kompozicijomis. Kai kurios iš jų pastatytos laisvės gynėjų atminimui, Afganistane žuvusiųjų atminimui, žymių žmonių garbei. Visiems patiko, kad akmenų kompozicijas puošė visžaliai, skoningai sukomponuoti augalai.

Kartu su vaikais labai džiaugiamės, kad vis dar pavyksta atrasti žmonių, kurie labai myli gamtą, medį, akmenį,  sugeba įžvelgti juose grožį ir iš paprasčiausių dalykų, įdėjus savo sielos dalelę, geba kurti meną.

Penktoji diena prasidėjo pokalbiu apie naminius gyvūnus, ūkininkavimą. Grupėse stovyklautojai kūrė namuose laikomų gyvūnų auginimo ir priežiūros taisykles, piešė savo augintinius. Stovyklos vadovės papasakojo, kaip žmonės prisijaukino pirmuosius gyvūnus, kaip jie tvarkydavosi savo ūkiuose ir kaip ūkininkavimas ištobulėjo šiais laikais. Kai kurie šiuolaikiniai ūkininkai gyvūnus augina ne tik dėl naudos, bet ir pramogai. Į vieną tokį Vasiliauskų ūkį Kalvarijos seniūnijoje Trakėnų kaime vykome ir mes. Vaikščiodami po zooparką pamatėme pačių įvairiausių gyvūnų ir paukščių: beždžionių, šernų, ožkų, elnių, stirnų, lamų, zebrų, asilų, juodųjų, baltųjų gulbių, balandžių ir kt. Labiausiai vaikus sužavėjo zooparko pasididžiavimas – tigrai ir liūtai. Švelnius jausmus vaikams ypač žadino tie gyvūnai, kuriuos galėjo paliesti ir paglostyti, tai avys, ožkos, poniai, zebras. Didžiulę nuostabą stovyklautojams kėlė Jokūbo avys, turinčios keturis ar net penkis ragus. Norintys galėjo nusifotografuoti su baltojo tigro jaunikliu. Pamatę daugybę įvairių gyvūnų ir pilni įspūdžių sugrįžome į mokyklą. 

Atsisveikinant vaikai išsakė savo nuomonę apie stovyklos veiklas ir išreiškė viltį, kad ir kitus metus tęs veiklą etnokultūrinėje stovykloje.Manome, kad vasaros stovyklų nauda vaikams neabejotina – užimtumas, smagus laikas gryname ore, naujos pažintys, senolių gyvenimo būdo ir amatų pažinimas, savarankiškumo, bendravimo įgūdžių, atsakingumo, komandinio darbo, pasitikėjimo savimi ir kūrybiškumo lavinimas leidžia vaikams visapusiškai tobulėti. 

Stovyklos vadovės Renata Miškauskienė ir Sigutė Kaminskienė.