Alvydas Valenta: „Jei jaunystėje per dvi dienas nieko neparašydavau, sukildavo spaudimas“

Šiandien rašytojui,
žurnalistui Alvydui Valentai spaudimas sukyla dvi dienos prieš sėdant rašyti. Bėgantys
metai pakeitė santykį su rašymu – seniau tai buvo skysta terapija, o šiomis
dienomis poetas sako rašąs mažai, sunkiai ir su naujomis knygomis į viešumą
nelendąs. 

O
naujas kūrinys – jau ant rašytojo stalo. Kiekvienai Homero giesmei A. Valenta sukūrė
po eilėraštį ir visi jie nugulė ką tik išleistoje knygoje „Prierašai
neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Jos pavadinimo, sako
poetas, vidurnaktį pažadintas iš gilaus miego tiksliai turbūt nepakartotų. Apie
ilgo pavadinimo istoriją, atrastas amerikas, mitologinį šunį Argą, virtusį
lietuvišku Brisiumi, apsėklinti vedamą karvę ir apie kažkurioje dimensijoje
galimai egzistuojančias „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijas, apie kurias meno
pasaulis nieko nežino, viešumoje dažnai šmėžuoti nelinkęs Alvydas sutiko
papasakoti truputį daugiau. 

Knygos anotacijoje
rašote, kad šio eilėraščių rinkinio sudarymas užtruko apie penkiolika metų. Gal
pamenate, kaip gimė pirmieji jūsų tekstai su „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmių
citatomis? 

Dabar
nepamenu, kaip ir kada atsirado pirmieji. Kaip rašau anotacijoje, nuorodų į
antiką mano tekstuose yra nemažai. Kai parašiau pirmąjį eilėraštį su Homero
citata, kai tokių eilėraščių susikaupė apie dešimt ar penkiolika, šovė nedrąsi
mintis, kad kiekvienai Homero giesmei galima parašyti po komentarą ar prierašą.

Gerai
prisimenu, jog 2008-aisiais parašiau prierašą dešimtajai „Iliados“ giesmei „Dolonėja“.
Joje pasakojama, kaip Odisėjas ėjo į žvalgybą. Taip kasmet parašydavau po du,
tris ar keturis tekstus. 

Filosofas, filologas
Naglis Kardelis pastebi, kad Homeras „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ užrašo
gryniausią įvykių esmę išvengdamas nereikalingų smulkmenų. Jumyse, anot jo, homeriška
yra tai, jog eilėraščio leitmotyvu pasirenkate vieną, kertinę eilutę iš
kiekvienos Homero poemų giesmės. Kiek kartų perskaityti Homerą reikėjo, kad
galėtumėte apčiuopti kiekvienos giesmės esmę ir išgryninti jos charakterį iki
vienos eilutės? 

Atsakyti,
kiek kartų reikėjo perskaityti, negaliu, nes tuo metu, kai šie tekstai
atsirasdavo, kai jie iššokdavo, Homerą skaičiau gal keliasdešimt kartų.
Skaitydavau tai vieną, tai kitą giesmę, skaičiau daugybę kartų, bet atskirais
prisėdimais, atskirus epizodus.

Kaip
pavykdavo apčiuopti esmę? Ji tiesiog suskambėdavo. Pavyzdžiui, minėtojo
prierašo apie Odisėjo ėjimą žvalgybon eilutės iššoko viešint viename
tarptautiniame renginyje. Buvo liepos mėnuo, sėdėjau kambaryje ir pirmosios
eilutės suskambo galvoje. Tyli naktis,
šventa naktis – Stille Nacht, heilige Nacht – kalėdinė giesmė. Tekstas man netikėtai baigiasi
Salomėjos Nėries eilėraščio „Vilnele, bėk į Viliją“ eilutės parafraze – visiška
priešingybe. Pradžios ir pabaigos eilutės atstovauja skirtingiems tikro ar
tariamo sakralumo laukams, bet panorau jas susieti.

Panašiai
nutiko ir su septynioliktąja „Odisėjos“ giesme, kurioje minimas mitologinis šuo
Argas. Pamaniau: kodėl jis negalėtų būti Brisius? O gal Brisius buvo Argo
palikuonis? Juk Galėjo! Kita mintis, šovusi tą akimirką, buvo apie neteisingą
istoriją, kalbančią apie bankininkus, rotšildus, generolus ir kitus įtakingus
valstybės vyrus, o ne apie džiovos palaužtus jaunus rašytojus, tokius kaip
Jonas Biliūnas. Taip atsirado šis tekstas, panašiai dienos šviesą išvydo ir
kiti. 

Jūsų knygoje gausu
intertekstų, polemikos su žymiais mąstytojais bei rašytojais. Mitologinis šuo
Argas tampa lietuviškuoju Brisiumi, o Froidas, Nyčė, Graikija, lietuviškasis
kaimas, rinkimai, girtuoklystė ir vedama apsėklinti karvė puikiai dera
tarpusavyje, nesipjauna. Tekstams iškoduoti reikia tam tikro žinių bagažo,
juolab, kad ir jūsų aliuzijos dažnai nėra visiškai tiesmukos. Ar gausybė
intertekstų – natūrali jūsų rašymo maniera? O gal tikslingai audžiate šį
voratinklį, nes norite mesti intelektualinį iššūkį savo skaitytojui? 

Veikiausiai
intertekstai yra tam tikra mano rašymo maniera. Nuorodų į kitus tekstus ir
kūrinius daug ir net per daug. Tačiau kalbant apie šią knygą, žmogus, bent
truputį nusimanąs apie literatūrą, supranta, kad nei Homero, nei Dantės, nei
Šekspyro tiesmukai neperrašysi. Nieko iš to neišeis.

Kai
atsirado daugiau šios knygos eilėraščių, pradėjau galvoti apie jų prasmę, apie
tikslą, santykį su autoriumi. Vieną dieną šovė mintis, jog kažkur yra arba gali
egzistuoti „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijos, apie kurias meno pasaulis nieko
nežino. Rašiau komentarus ne Homero giesmėms, bet toms neegzistuojančioms
iliustracijoms.

Iliustracijoms
dažniausiai būdinga ne tiesmukai atvaizduoti knygos turinį, o šiek tiek nukrypti
nuo temos. Rašydamas prierašus joms, taip pat nukrypstu. Šitaip gimsta
intertekstai ir įvairūs minčių šuoliai. Beje, kokiomis aplinkybėmis gimė
eilėraštis apie apsėklinti vedamą karvę, jau nebepamenu. 

Prieš tai išleistoje
knygoje „Hormonai – visi išsislapstė“ taip pat radau karvę. 

Ten
– Kretos bulius. Vaikystėje turbūt metus gyvenome veislininkystės stotyje,
kurioje ganėsi buliai. Pamenu, visi jų bijojo. Tai – epizodas iš ankstyvos
vaikystės, nedidelis atminties fragmentas. Zootechnika nesidomiu, karvių
apsėklinimas nėra mano gyvenimo tema, bet filosofiškai žiūrint, tie buliai ir
tos karvės galėjo būti kilusios iš saulės dievo Helijo bandos. 

Viename eilėraštyje iš
ankstesnės jūsų knygos lyrinis subjektas pripažįsta, kad antika, mitologija,
kolumbais, nuotykių knygomis susižavėjo vaikystėje, nes tai buvo būdas ištrūkti
iš niūrios sovietinės kasdienybės, o vaizduotė buvusi didi pokštininkė,
tamsiais lapkričio vakarais galėjusi niūrią mokyklą paversti Spartako sukilėlių
stovykla. O kaip visa tai atradote jūs? Galbūt tame tekste esama
autobiografiškumo? 

Autobiografiškumo
čia labai daug. Vaizduotė vaikystėje, paauglystėje išties krėtė man pokštus ir
tai, ką rašau, yra gryna tiesa. Galėdavau pabūti ir Spartako stovykloje, ir
Kolumbo laive, ir kokioje nors Polinezijos saloje pas laukinius. Vaizduotė man
yra iškrėtusi ir piktesnių pokštų, bet apie juos – kita proga. 

Graikų
ir romėnų išmintis, / nemirtingi indų epai / ir visas begalinis kultūros
vertybių panteonas – / kas daugiau belieka? / Jaunystė praėjo, / siautulingi
kriokliai pasirodė besą seklūs / užutėkiai, / hormonai – visi išsislapstė, / ir
pasaulis tapo baigtinis. Šis tekstas –ankstesnės jūsų
knygos vėliavnešys. Man pasirodė, kad jis išpranašauja būsimą knygą, kurioje visiškai
atsiveriate antikinei kultūrai. Ar ši pranašystė buvo tyčinė, ar tai – tik
gražus sutapimas, juolab, kad ir ankstesnėje kūryboje būta antikos apraiškų? 

Tai
– tik gražus sutapimas. Rašydamas šį eilėraštį, apie būsimą knygą tikrai
negalvojau, nors ji jau buvo beveik baigta ir trūko tik kelių giesmių. Tuo
tekstu turbūt norėjau pasakyti, kad pradėję eiti kultūros keliu, susiduriame su
kultūros panteonu – graikų, romėnų dievais, daugybe nemirtingų epų. Tačiau šių
dienų žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Graikų, romėnų panteonai gali būti
šalia, bet, kalbant tiesmukai, kiekvieno žmogaus hormonai diktuoja jo kelią ir
patirtį. Kai jų nebelieka ar lieka mažiau, tai kas tada? Belieka tik mirę
panteonai. Nors jų ir neatmetu, bet jie yra tik panteonai. 

Skirtumas tarp
„Hormonų“ ir „Prierašų“ labai ryškus – jeigu „Hormonuose“ dominuoja
neišvengiamybės, laiko tėkmės, prabėgusios jaunystės, nueito kelio motyvai ir
minorinės nuotaikos, tai „Prierašai“ dvelkia jaunatvišku veržlumu, čia
žaižaruoja karas, meilė, aistros, politika. Ar galima sakyti, kad kiekviena
išleista knyga ir joje atsiskleidžiančios nuotaikos yra tarsi paminklas tam
tikram jūsų gyvenimo etapui? 

Tam
tikra prasme turbūt taip, tik gal ne paminklas, o tam tikro etapo išraiška.
Tekstai iš paskutinės knygos, iš „Prierašų“, kaip jau kalbėjome, stalčiuje
gulėjo gal penkiolika metų. Šis etapas buvo labai ilgas, jame visko gausu: ir
mažoro, ir minoro, skirtingo kalbėjimo ir moduliacijų, skirtingų žiūros taškų.

Filologai,
filosofai, kultūros žmonės, rašantys apie graikų pasaulį, pastebi, kad tai buvo
jaunas, gimstantis pasaulis, jauna, veržli kultūra. Pavyzdžiui, Trojos karas
tapo visų ateityje įvyksiančių karų provaizdžiu. Be abejo, kad veržlumo ten daug,
o ir herojai, kaip pastebi N. Kardelis, dažnai būna ūmūs, nesutramdomi,
aistringi. 

Naujausio jūsų kūrinio
pavadinimas skamba gana akademiškai, gal netgi nepoetiškai. Ar jo galvojimas – daug
apmąstymų reikalaujanti užduotis, ar pavadinimai gimsta spontaniškai? 

Pavadinimai
paprastai gimsta sunkiai. Nežinau, kurios mano knygos pavadinimas būtų
atsiradęs lengvai. Dažniausiai juos sugalvoju paskutinę akimirką, paskutinėje
knygos leidybos stadijoje. Apie naujausios knygos pavadinimą galėčiau daug
kalbėti. Porąkart bandėme teikti paraišką kultūros tarybai su kitu pavadinimu,
nes manėme, kad šis yra per ilgas. Netgi nepamenu, koks buvo ankstesnis
pavadinimas. Gal „Prierašai epų paraštėse“?

Kai
knygą ėmėsi leisti asociacija „Slinktys“, jos vadovas Juozas Žitkauskas
pastebėjo, kad ilgasis pavadinimas skamba geriausiai. Iki paskutinių dienų
tiksliai nežinojau, koks bus knygos pavadinimas. Jeigu mane kas pakeltų
vidurnaktį ir paklaustų, turbūt ir šiandien tiksliai jo nepakartočiau. 

Pavadinimo galvojimas
buvo komandinis darbas? 

Ne
visai – keli galimi variantai egzistavo mano galvoje ir kompiuteryje jau
seniai, jie buvo užrašyti, bet galiausiai pasirinkome tokį, koks yra, ir jį
šlifavome. 

Kaip reaguojate į
kritiką? Ar laukiate recenzijų, ar jums svarbi kitų nuomonė? 

Kadangi
apie ankstesnes knygas recenzijų buvo parašyta nedaug, sunku apibrėžti ir savo
santykį su kritika. Jeigu žmogus nėra visiškas narcizas, vienaip ar kitaip į
kritiką bei pastabas reaguoja. Ir aš reaguoju. Jeigu reaguočiau į kiekvieną
kritiką ir į visas pastabas, galimai prarasčiau dalį savasties. Reikia rasti
aukso vidurį, tik kur jis yra?

Kalbant
apie kritiką ir tekstus labiau apibendrintai, norėtųsi papasakoti, kaip keitėsi
mano santykis su rašymu – tiek poezijos, tiek publicistikos. Juokauju, kad jeigu
jaunystėje per dvi dienas neparašydavau nė trumpiausio tekstelio, man imdavo
kilti kraujo spaudimas. Dabar spaudimas sukyla dvi dienos prieš sėdant rašyti.
Seniau rašymas buvo skysta terapija, o šiandien tos terapijos neliko – rašau
nedaug, nelengvai, nelendu su savo knygomis į viešumą, todėl ir kritikos mažai
sulaukiu. Šiandien rašymas prilygsta meditacijai, nes galiu ilgiausiai
prasėdėti prie vieno sakinio ir tam, kas parašoma per penkias minutes, man gali
prireikti pusvalandžio ar valandos. Tai ypač aktualu kalbant apie pirmuosius
sakinius, pirmąsias poetinio kūrinio eilutes. 

O koks jūsų santykis
su šiandieniniu literatūros pasauliu, literatūriniu vyksmu? Ar sekate
naujienas, dalyvaujate skaitymuose ir kituose renginiuose? 

Seku
kultūrinę spaudą, domiuosi kolegų išleidžiamomis knygomis, neskaitau visų
naujienų iš eilės – nesu jų žinovas, bet nesu nuo jų ir atšokęs. Renginių ir
literatūros pasaulio per metus man prisireikia maždaug porąkart, tad
sudalyvauju „Poezijos pavasaryje“ ir „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Šiuose
renginiuose pasikraunu ir pasisemiu tiek, kiek manyje telpa. Hermanno Hesse
žodžiais į šį klausimą atsakyčiau šitaip: vita
activa ir vita contemplativa.
Negaliu visąlaik būti fazėje vita activa,
nes tapčiau bėgantis, griebiantis, vartojantis. Tačiau ir nesu visiškai
kontempliatyvus. Taigi viskas juda nuo vita
activa iki vita contemplativa, o
paskui priešingai – nuo contemplativa
prie activa. 

Naujoje ir
ankstesnėje knygose esama kelių užuominų apie Kolumbo atrandamą Ameriką. Kiek
amerikų per savo gyvenimą jums pavyko atrasti? 

Tai
– jau labiau ne literatūrinis, o psichologinis klausimas. Turbūt įdomiausia,
kad tas amerikas atradus, paaiškėja, jog čia – visai ne Amerika. Manau,
gyvenime svarbiausia ne atradimas, nes atradęs dažnai nusivili ir pamatai, kad
ten – visai ne tai, ką įsivaizdavai, bet plaukimas, ieškojimas, vidinė būtinybė
atrasti nežinomą žemę. 

Galiausiai norisi
užduoti klausimą, kuris gal ne tiek aktualus būsimiems knygos skaitytojams,
kiek patenkins mano smalsumą. Amor fati –
likimo meilė, / po daugelio šimtmečių ištars filosofas –  / Dioniso draugas –  ir pasiners į beprotybės sutemas. Šitaip
baigiasi eilėraštis „Dievų pasitarimas. Atėnė padrąsina Telemachą“. Kodėl Nyčė
vadinamas Dioniso draugu, jeigu jis griežtai pasisakė prieš alkoholį ir gėrė
tik vandenį, kartais – pieną? 

Dionisas
dažnai vaizduojamas ekstazėje, šokantis, klajojantis, o Joachimo Köhlerio
knygoje „Paskutinis Nyčės sapnas“ esama scenos, aprašančios, kaip Nyčė nuogas
šoko kažkokiame Šveicarijos ar Italijos pensione. Savo veikla, savo ekstazėmis
ir įžvalgomis Nyčė artimas Dionisui. Tokį įspūdį susidariau perskaitęs bent
tris knygas apie jį. Tiesa, neskaičiau paskutinės – Sue Prideaux „Aš esu
dinamitas!“. Tačiau kitas į lietuvių kalbą išverstas knygas apie Nyčės gyvenimą
perskaičiau.

Nors
dabar neprisimenu konkrečių citatų, bet susidariau įspūdį, kad tarp Nyčės ir
Dioniso esama gana akivaizdaus artumo. Bent jau didesnio nei tarp Nyčės ir
Apolono. Man pačiam daugelį kartų artimesnis yra Apolonas. Nesakau, kad esu
abejingas dionisiškai ekstazei, svaiguliui, užsimiršimui, bet ilgiau užsibuvus
Dioniso valdose, kyla nepaaiškinamas noras sugrįžti į Apolono prieglobstį. 

Dėkoju už pokalbį. 

Monika
Baltrušaitytė