Alytaus himno autorius A. Abromavičius: „Visas mano gyvenimas yra muzika ir kitokio aš nenoriu“

Alytaus miesto himno autorius Andrius Abromavičius pasidalijo vaikystės prisiminimais, apie KGB persekiojimus ir vaikystę, apsuptą meno. Taip pat kodėl jame taip stipriai įsišaknijęs patriotizmas ir kodėl naują albumą parašė lietuvių kalba.

– Kaip vyko kūrybinis procesas rašant Alytaus miesto himno muziką?

– Miesto himno atsiradimo istorija prasidėjo praeitame amžiuje, 1998 metais, kai sukūriau dainą, kuri mano manymu, buvo tokia, kuri paliestų kiekvieno klausytojo širdį. Dabartinis „Alytaus naujienų“ redaktorius Darius Babijonas buvo vienas pirmųjų, kuris Alytuje pradėjo rašyti apie muzikos grupes. Jis iš­gir­do ir pa­sa­kė, kad ši ide­a­liai tik­tų mies­tui, kaip him­nas, ir pasiūlė dalyvauti himno konkurse, kurį laimėjau ir, kiek ga­liu spręs­ti, him­nas mies­tui „pri­li­po“.

Sukviečiau visus to meto aktyviausius žmones: Darių Milerį-Nojų, Maurą Jarmalienę, Vidmantą Veselgą, Ričardą Vymerį, Vaidą Pračkailą-Apolionęiją Zizirskienę, Liudą Ramanauską, kuris nedainuoja, bet visi žinome, kad puikiai gali pakalbėti. Taip pat Egidijų Grigaravičių, beje, jis buvo vienas pirmųjų reperių Alytuje. Taigi, kas netilpo sudainuoti, tilpo surepuoti.

Konkurse dalyvavo dvidešimt kūrėjų, tačiau komisija nusprendė, kad mano produktas laimėjo. Tai taip ir gimė himnas, kažkokių stebuklų nebuvo, tiesiog laiku ir vietoje sukūriau.

– Kokios emocijos užplūsta girdint, kai visas miestas kartu sinchroniškai dainuoja jūsų kūrinį?

– Nemeluosiu, suvirpinantis širdį. Ypač per miesto šventes, kai ar pats esi šalia scenos, ar joje, dai­nuoji kartu. Arba sėdi vakare balkone ir girdi, kaip žmonės skirstosi po koncerto ir dainuoja. Tikrai jautrus momentas.

– Kas buvo jūsų įkvėpimo šaltinis? Ar sudėtinga parašyti kūrinį, kuris paliestų iki širdies gelmių?

– Ši daina nebuvo rašyta pagal užsakymą, ji tarsi mano tuometinės dvasios nuotrauka. Rašiau ją iš įkvėpimo, o mano įkvėpimas visada būna meilė, grožis ir gamta. Galbūt, kai kurie kūrėjai sako, kad tik per kančią ateina įkvėpimas, bet aš manau, kad visas muzikinis kelias yra kančia, todėl papildomai jau nebereikia. Kai gyveni tik muzika, tai atpildą gauni kitokį: iš publikos, iš gražių interviu, iš klausytojų akių. Visas mano gyvenimas yra muzika ir kitokio aš nenoriu.

– Kaip apskritai muzika atsirado jūsų gyvenime?

– Tai buvo pasipriešinimo momentas. Mano amžinąjį atilsį tėvukas Juozas Abromavičius ir jo trys broliai buvo muzikantai, tai muzikinį geną paveldėjau iš tėčio. Mama buvo režisierė, kuri statydavo spektaklius, močiutė taip pat turėjo meninę gyslelę. Aš taip pat baigiau dailės mokyklą ir buvau įstojęs į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino-Čiurlionio menų mokyklą. Gyvenau apsuptas meno, tačiau tėtis, žinojęs, koks sunkus yra muzikanto gyvenimas nenorėjo, kad sekčiau jo pėdomis. Bet išėjo atvirkščiai – kas draudžiama tas traukia. Būdamas paauglys pats pradėjau ieškoti instrumentų skambesio, mokiausi groti. Man nereikėdavo sakyti: „eik pagroti“, priešingai, man sakydavo: „nustok groti ir eik pavalgyti“.

– Muzikos kūryba, kaip vibracijų pajauta ir išrašas jų, suponuojantis ypatingą kūrėjo jautrumą. Pasidalinkite savąja kūrybos tiesa.

– Neįmanoma atsakyti, tai tas pats, kas atsakyti į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė. Manau, kad žmonės, paliesti iš tėvų ir Dievo, nuo mažens savyje turi tai, kas šaukia link kūrybos, ir kai tas šauksmas pasidaro per stiprus, pajunti, kad be to gyventi tiesiog negali.

– Apibūdinkite save kaip muziką. Koks žanras būtumėte?

– Bliuzas, rokas ir visa kita kokybiška muzika.

– Muzika, galima sakyti, viena jūsų meilių – didžiųjų, meilės išraiška. Pasidalinkite, kokių kūrybinių planų artimiausiu metu turite?

– Pamaniau, kad reikia atiduoti duoklę lietuvių kalbai. Patriotizmas yra giliai įsišaknijęs manyje. KGB persekiojo ir mane, ir mano tėtį už patriotišką veiklą. Septyni tėčio pusbroliai buvo sušaudyti, nes buvo partizanai, todėl meilė Lietuvai manyje pulsuoja labai stipriai. Parašiau albumą, kurio dalį pristatysiu šįmet per miesto dienas, o visą versiją išleisime rudeniop. Manau, kad pop roko muzika puikiai tinka lietuvių kalbai.

– Mokote vaikus groti gitara. Sakykite, koks jausmas perduoti savo žinias kitiems?

– Kai matau, kad vaikams tai įdomu – stengiuosi jiems atiduoti visas jėgas ir dirbti su jais daug atviriau tam, kad jie giliau pažintų muzikos pasaulį. Vaikų žibančios akys yra didžiausias varikliukas mokyti juos. Matant juos lipančius ant scenos – labai jautrus momentas. Tuomet suprantu, kad prisidedu prie lietuviškos kultūros puoselėjimo, nes tikiu, kad kažkas iš jų išaugs ir žydės.

Dabar yra taip, kad vaikų reikia prašyti, jog jie darytų mylimus dalykus. Man atrodo, kad vaikai, kurie nori mokytis, yra gabesni už mūsų laikais augusius vaikus, tačiau „Google“ ir dirbtinis intelektas atima iš vaikų jų gebėjimus.

– Susitikti pokalbio su jumis buvo itin sudėtinga. Dirbate su renginiais, muzikuojate, įgarsinate, mokote vaikus. Ar yra dalykų, kurių nedarote?

– Ar yra dalykų, kurių nedarau? (Juokiasi). Nemokau žmonių blogų dalykų. Mane močiutė auklėjo krikščioniškai. Gyvenu pagal dešimt Dievo įsakymų. Gyvenime nereikia nieko išradinėti, užtenka nemeluoti pačiam sau ir jūsų gyvenimas pats susitvarkys. Kažkada mąsčiau vėjavaikiškai, tačiau dabar mąstau kitaip ir manau, kad esu daug laimingesnis.

O kalbant apie darbus, kai reikėjo grąžinti paskolą už įrašų studiją, išvažiavau į Jungtinę Karalystę. Iš pradžių galvojau keleriems metams, bet pragyvenau ten dvylika metų. Emigravęs išmoksti daryti viską, bet ta patirtimi labai didžiuojuosi. Grįžęs savo rankomis pasistačiau du namukus. Man tai nekainavo daug, o ypač džiaugiuosi, kad galiu nuo muzikos pabėgti kažkur kitur, o statybos tokia pat kūryba.

– Esate parašęs ne vieną himną, ne vieną muzikinę grupę sukūręs ir net Alytaus miesto savivaldybės kultūros premiją gavęs. Jaučiatės pripažintas?

– Taip, jaučiuosi tikrai gerai.

– Ko palinkėtumėte alytiškiams 443-iojo gimtadienio proga?

– Kaip vienoje mano dainoje skamba – santarvės. Išsikalbėjimas ir vienas kito supratimas išsprendžia daugelį dalykų, o pas mus yra daug susiskaldymo ir sąmyšio.

Komunikacijos skyriaus informacija