Alytaus literatūrinio traukinio kupė – poezijos šventė ir laikui nepavaldžios eilės

Šaltą ir lietingą rudens vakarą Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje šviesos ir jaukumo į publikos širdis atvežė literatūrinis traukinys. Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir ši neapsiėjo be netikėtumų: prieš pat poezijos garvežiui paliekant peroną susirgo vienas jo keleivis – poetas, vertėjas, dramaturgas Julius Keleras. Rašytojas apgailestavo, jog negali dalyvauti ir pasiuntė visiems kuo šilčiausius linkėjimus. Kadangi vakaro vairininkė Indrė Valantinaitė irgi yra poetė – literatūrinis-muzikinis vakaras vyko kaip pridera: liejosi eiliuotas žodis, apsuptas gitaros garsų, o į kartų sandūrą buvo pažvelgta kiek kitokiu kampu. Indrę ir kitą susitikimo dalyvį – poetą, literatūrologą, kritiką Vainių Baką skiria vos penkeri metai, todėl, kad tinkamai galėtų išpildyti renginio užmanymą, jie skaitė tiek naujausią savo kūrybą, tiek eiles, rašytas daug metų atgal.

Vainius Bakas pirmąją savo knygą išleido būdamas vos keturiolikos metų, iš viso jis yra jau septynių poezijos knygų autorius. Kaip pastebėjo vakaro moderatorės vaidmenį prisiėmusi Indrė, Vainius jau nuo pat pradžių nerašė lengvabūdiškomis temomis, nors abu sutiko, kad poezija beveik visada esti tarp meilės ir mirties polių, nes tai amžinos temos. Neliko neaptarta ir Juliaus Kelero knyga „Virtuvėlė pilna Ukmergės”, pelniusi „Metų knygos 2022” titulą. Įdomu tai, kad abu poetai yra ukmergiškiai, tad ir jų kūryboje sklando aukštaitiška dvasia. Jaunosios kartos atstovas V. Bakas į pirmąją užduotį „Išsirinkti mėgstamiausią eilėraštį” pažvelgė retrospektyviai ir pradėjo nuo vieno iš pirmųjų savo kūrinių, vėliau skaitė eiles ir iš naujausios savo poezijos knygos „Pasiklydusios kulkos”, kuri, pasak autoriaus, kaip Ukrainos karo metadienoraštis t. y. empatija sukelta ne kaip tiesioginiam dalyviui, bet kaip stipriai viską išgyvenančiam kartu:

Pralaimėsim save / Bet vis vien laimėsime laiko / Prarasim namus, / Bet išsaugotas bus židinys. / Nenuleiskite rankų – / Atlantas šį dangų dar laiko. / Ir paklydėlis tikisi, / Jog nuodėmes jo išganys.<…>

Gitaros garsais ir provokuojančiais dainų tekstais publiką žavėjęs atlikėjas Algis Fediajevas pripažino, kad labai smagu dalyvauti ne vien muzikiniame, bet ir literatūros kupiname renginyje ir papildė diskusiją mintimi, kad dainos yra tarsi dialogas tarp skirtingų savo pusių. Savo muziką pavadinęs akustine psichodelika, išdavė paslaptį, kad jau pakeliui ir ketvirtasis jo albumas poetiškai buitišku pavadinimu „Po trijų metų”. O antroji namų darbo užduotis dalyviams buvo „Naujausi tekstai”. Kol Vainius dalijosi šviežiomis eilėmis, Indrė išnaršė visą telefoną, kad rastų savąsias, nes juk specialiai tam nesiruošė, bet, kaip sakoma – nutiko gyvenimas:

<…> Stengiausi suvokti, kokio dydžio Dievo baimė turėtų kaustyti jų širdis / Kad šitaip pasmerktų save, neišsižadėdami /Turbūt begalinė, visa persmelkianti…/ Suvokiau tik po kelių dešimtmečių / Meilė tatai, begalinė, visa persmelkianti.

„Būti poetu yra dovana, kaip ir būti čia, džiaugtis šia akimirka, šiuo susitikimu”, – taip jautriai vakarą apibendrino Indrė ir padėkojo gausiai susirinkusiems poezijos mylėtojams. Na, o kitas traukinys, kuris atvyksta spalio 18 d. 17 val., mums žada atvežti prozininką, literatūrologą Saulių Vasiliauską ir jau patyrusį traukinio vairininką, charizmatiškąjį Tomą Vyšniauską. Iki susitikimo!

Bibliotekos inf.

Ilonos Krupavičienės nuotr.