Alytaus pažinimas vaikščiojant – „Vienas Vienintelis / The One and Only“

Trims jauniesiems menininkams – Aušrai Česnauskytei, Rokui Sutkui ir Karoliui Zabitai – skirtos 2025 m. Alytaus miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendijos.

Interjero architektūros magistro studijas Hagos Karališkoje menų akademijoje Nyderlanduose baigusi tarpdisciplininė menininkė A. Česnauskytė atliks Alytaus miesto tyrimą pritaikant neofuturistų miesto inspekcijos metodus ir paruoš naujų pasivaikščiojimų-instrukcijų rinkinį „Vienas Vienintelis / The One and Only“. 

Aušra, ar dažnai grįžtate į Alytų? 

Į Alytų grįžtu keletą kartų per metus. Sugrįžusi mielai pasivaikštau, atostogų rutina traukia link miesto centro ir žaliųjų erdvių. Smagu užsukti ir į Audiovizualiųjų menų centrą buvusioje sinagogoje – netikėtas atradimas. 

Minėjote, kad ypatingą poveikį Jums yra padariusi Alytaus dailės mokykla. 

Mano kūrybiniams ieškojimams ir pasaulėžiūrai Alytaus dailės mokykla turėjo iš esmės labai didelį poveikį. Ten susibūręs menininkų-mokytojų kolektyvas mus, paauglius, įkvėpė eksperimentuoti, ieškoti savitumo, kūrė saugią erdvę naujoms idėjoms skleistis. Kartą, paskatintos mokytojo, surengėme performansą, kuriame grojome instrumentais, kuriais nemokėjome groti. 

Man, kaip vaikui, kuris septynerius metus stropiai mokėsi groti pianinu Muzikos mokykloje, tokia patirtis sukėlė tikrą sprogimą galvoje. Grodama būgnu, galėjau tiesiog klausytis garsų, kurti jais nuotaiką ir kreipti savo muzikinį pasirodymą ten, kur noriu, nestresuodama, kad pirštai nuslys, sustings, ir klausytojas pagalvos, jog nemoku groti. 

Tą akimirką supratau, kad noriu rimčiau žiūrėti į „nerimtus“ užsiėmimus ir, turbūt, mažiau rimtai – į „rimtus“. Laikui bėgant ta nuojauta patikėjau vis labiau. 

Fluxus dvasia Dailės mokykloje sklandė ore ir dažnai galėjome tapti situacionizmo ir letrizmo įkvėptų „įvykių“ dalyviais. Su klasiokais stebėjome trišalio futbolo turnyrus, piešėme dviejų sekundžių eskizus, klausėme istorijų apie Alytaus bienales ir performansus mieste. 

Net ir mano šuo buvo tapęs performanso dalyviu – su drauge sugalvojome, kad norime būti vienu keturkoju gyviu: judėjome iš lėto, pusiau nešdamos viena kitą ir sunkiai išlaikydamos balansą, kai mano šuo laisvai bėgiojo aplink. Buvo ne tik labai smagu ir juokinga būti kartu, bet ši aplinka padėjo atrasti būdus, kaip kritiškai pažvelgti į nusistovėjusias socialines ir kultūrines normas, kaip pasijuokti iš jų ir jaustis laisviau.

Studijuodama supratau, kad tai, kas man atrodė savaime suprantama ir artima, mano grupiokai iš skirtingų pasaulio šalių atrado tik besimokydami magistro studijose. Jaučiau, jog man labai pasisekė, kad šiuos judėjimus ir požiūrį į meną atradau tokiu ypatingu pokyčių metu – paauglystėje. 

Pastebiu, kad ir mano buvę bendraklasiai vienaip ar kitaip toliau vysto Dailės mokykloje pradėtus projektus ar gvildena ten užkabintas temas. Dabar dažnai vis pagalvoju, kad Alytaus dailės mokykla tokia, kokia yra ir kokia sugebėjo išlikti, pati savaime yra didelis Fluxus. 

Esate baigusi architektūros bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir interjero architektūros magistro studijas Hagos Karališkoje menų akademijoje Nyderlanduose. Kas lėmė, kad pasirinkote būtent architektūros studijas? 

Nuo paauglystės labai romantiškai įsivaizdavau architekto kaip erdvės kūrėjo profesiją. Tradiciškai maniau, kad šioje srityje sujungsiu savo skaičių ir diagramų fanatikės pusę su pomėgiu menui. Savaitgaliais lankiau Jaunojo architekto mokyklą Vilniuje, kur jau pradėjome projektuoti ir kurti idėjas įvairiems pastatams – man ten labai patiko ir sekėsi. Įstojusi į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir susipažinusi su architektūrinių projektų dėstytojais, patyriau šaltą dušą. Pasirodo, architektai nebūtinai yra intelektualūs ir aplinkai (bei žmogui) jautrūs kūrėjai… Kartais jie tiesiog „biznieriai“. 

Vėliau, susidūrusi su architektūros ofisų projektais, pamačiau, kad architektas dažnai yra spaudžiamas užsakovų ir turi sutikti statyti kuo greičiau bei pigiau. Supratusi, kad nenoriu savo darbu ir laiku prisidėti prie tokių sterilių ir standartizuotų miesto statybų, įstojau į Menų universitetą Hagoje.

Norėjau patyrinėti architekto profesijos ribas ir suprasti, ar galiu būti architekte, kuri nieko nestato.

Ir Jūsų gyvenime / kūrybiniame pasaulyje atsirado neofuturistiniai pasivaikščiojimai. Su jais susijęs Jūsų baigiamasis magistro projektas #helloeveryone, kuris nominuotas kaip vienas iš trijų geriausių grupės projektų. 

Neofuturistinius pasivaikščiojimus pradėjome kartu su architekte Goda Verikaite iš karto po mano magistro studijų. Supratome, kad mūsų individualūs magistro projektai turi sąlyčio taškų, todėl norėjome sujungti kūrybines jėgas. Goda savo projektuose spekuliavo, kaip pakeisti sovietinius daugiabučius Vilniuje, pritaikant juos skirtingoms ateities bendruomenėms, ir taip pat dirbo ties audiopasivaikščiojimu Kaune.
Tuo metu aš eksponavau savo baigiamąjį projektą #helloeveryone.

Jame nagrinėjau klausimą: kas būtų, jei technologijos perimtų daugybę mūsų darbų ir mes netikėtai turėtume daugiau laiko būti mieste bei kurti ryšius su savo aplinka? Man buvo įdomu paspekuliuoti, kokios naujos profesijos galėtų atsirasti ir kokie būtų nauji žmogaus poreikiai mieste, turint daugiau laiko. 

Šiame projekte tyrinėjau įvairias nereikalingų objektų sankaupas, atsitiktinius, nesuplanuotus elementus miestuose ir iš juose slypinčios kokybės ar žmogaus poreikių informacijos kūriau naujas gatvės darbininkų profesijas. #helloeveryone profesijomis siekiau atnešti daugiau socialinės ir kultūrinės kokybės į miestų gatves. 

Prie #helloeveryone projekto prisijungė daugybė draugų iš skirtingų miestų Europoje. Pasirašę miesto inspektoriaus darbo kontraktus, jie vaikščiojo po savo miestus, dalijosi radiniais ir tapo #helloeveryone darbininkų tinklo dalimi. Kartu su miesto inspektoriais norėjau pasidalinti ir kūrybiniu procesu – kviečiau diskutuoti apie miesto radinius ir kurti naujas profesijas kartu. 

Vėliau visas naujas #helloeveryone profesijas nupasakojau ir iliustravau knygoje vaikams. Norėjosi toliau tęsti eksperimentus mieste, kuriuos buvau pradėjusi su #helloeveryone projektu, todėl daugelis metodų ir idėjų persikėlė į neofuturistinius pasivaikščiojimus. 

Tai kas yra neofuturistiniai pasivaikščiojimai?  

Neofuturistiniai pasivaikščiojimai – tai miesto tyrimų laboratorija, jungianti vaikščiojimą, spekuliatyvų dizainą ir performatyvias praktikas. Jie susideda iš miesto inspekcijų, ateities naratyvų kūrimo ir performatyvių turų. Miesto inspekcijose vaikščiodami tyrinėjame įvairius miesto sluoksnius ir kuriame naujus ryšius su miestu. Šioje dalyje išbandome įvairius eksperimentinius vaikščiojimo metodus, renkame artefaktus ir pradedame spekuliuoti, apie ką šie radiniai kalba ar galėtų kalbėti. Vėliau miesto tyrimus supiname su vietos istorijomis ir, persijoję per neofuturistinę prizmę, pradedame kurti ateities scenarijus. 

Kūrybinį procesą užbaigia performatyvus turas – įtraukianti miesto patirtis, kurioje derinami tekstai, performansai, ritualai ir kitos meninės išraiškos. Miestas tampa scenografine erdve, kur realybė susilieja su fikcija. Šiuose pasivaikščiojimuose kviečiame dalyvius įsivaizduoti alternatyvias miesto egzistavimo formas ir pasiruošti įvairioms miesto apokalipsėms. 

Neofuturistiniai pasivaikščiojimai dažnai nagrinėja postaugimo (angl. degrowth) idėjas kaip ryškiausią alternatyvą kapitalizmo principais besivadovaujančiai miesto plėtrai. Taip pat skatiname atkreipti dėmesį į bendruomenės vertybes šiuolaikiniame mieste. Vaikščiojimas tampa priemone pažinti miesto ekosistemas ir fiziškai patirti klimato kaitos padarinius. 

Ar neofuturistiniai pasivaikščiojimai orientuoti į individualią ar kolektyvinę patirtį? 

Šiuo projektu siekiame kurti terpę kolektyvinėms patirtims. Vaikštome ir spekuliuojame apie miesto ateitis kartu, didesnėse ar mažesnėse žmonių grupėse. Ateities scenarijus kuriame ne tam, kad prognozuotume, kas nutiks, o siekdami sukurti refleksyviąją atskirtį nuo įprastų miesto rutinų ir normų. Vystydami šį projektą ir naratyvus, siekiame stimuliuoti kolektyvinę vaizduotę. 

Pavyzdžiui, konferencijoje Walking as Research Practice Amsterdame buvo aptarta, kaip moksliniai tyrimai patvirtina, jog kartu einančių žmonių širdies ritmai sinchronizuojasi, didindami šansą sukurti artimesnį ryšį.  

Alytuje atliksite miesto tyrimą, taikydama neofuturistų miesto inspekcijos metodus, ir parengsite naujų pasivaikščiojimų-instrukcijų rinkinį „Vienas Vienintelis / The One and Only“.  

Taip, miesto tyrimų metodai bus panašūs kaip ir neofuturistinėse (ar #helloeveryone) miesto inspekcijose, tačiau ieškodama paties rezultato norėčiau nukrypti nuo neofuturistinių metodų ir rasti vietos naujoms eksperimentinėms išraiškoms. 

Projekto metu vaikščiosiu ir kviesiu pasivaikščioti po miestą kartu įvairius Alytaus gyventojus ir skirtingų profesijų atstovus. Drauge tyrinėsime pakeliui nutikusius įvykius ir dalinsimės įžvalgomis apie miestą ir kasdienybę jame. Pokalbių nuotrupas, atsitiktinumus einant, prisiminimus ir istorijas dėliosiu į trumpus tekstus, o surastas erdves fiksuosiu nuotraukomis ir eskizais. Šių miesto inspekcijų įkvėptas idėjas transliuosiu pasivaikščiojimų instrukcijose „Vienas Vienintelis / The One and Only“. 

Galvodama apie Alytų, aš dažnai prisimenu aplink Alytaus dailės mokyklą vykusius Fluxus judėjimą primenančius performansus. Todėl šiam projektui norėčiau pasirinkti instrukcijos formą, kuri tarsi primintų Fluxus Workbook performansų aprašymus – provokuojančius minimalistinius veiksmus, tokius kaip „įjungti ir išjungti šviesą“. Instrukcijos formatas man labai patinka dėl savo paprastumo ir „rimtumo“ (o juk aš iš tiesų esu siaubingai rimtas žmogus). 

Manau, tai bus puikus rėmas vaikščiojimo eksperimentams mieste – lengvai suprantamas publikai ir man suteikiantis daug laisvės. Pasivaikščiojimų instrukcijose kviesiu miesto gyventojus su humoru pažvelgti į įvairius Alytaus miesto paradoksus ir atkreipti dėmesį į erdvinius, socialinius ir kultūrinius elementus, kuriančius savitą šių dienų Alytaus identitetą. Dėl šių specifinių Alytui patyrimų paieškos sugalvojau instrukcijas pavadinti tokiu (pykinančiai) saldžiu pavadinimu „Vienas Vienintelis / The One and Only“. 

Ar eiti yra ir Jūsų esmė? Koks miestas Jums pačiai labiausiai patinka patirti futuristiniams pasivaikščiojimams? 

Aš labai mėgstu vaikščioti ir dažnai vaikštau. Esu užmiršusi, kaip vairuoti. Man labai patinka vaikščioti Lietuvos miestuose. Grįžusi iš Nyderlandų, kur viskas ekstremaliai suplanuota ir „sutvarkyta“, aš atsigaunu Lietuvoje, atradusi daugiau įvairovės, netikėtumų, aptrupėjusių kampų ir erdvinių kontrastų. Miestų dalys, kuriose patys žmonės pagal save apsistato, man įdomesnės, bet iš tiesų mėgstu visokius miestus ir įvairias aplinkas, neturiu kažkokio vieno mėgstamo erdvės šablono. 

Stengiuosi keliaudama į naujas šalis maišyti turistinius takus su atsitiktinai pasirinktais taškais mieste. Esu sėdusi į metro ir išlipusi paskutinėse stotelėse, keliavusi į juokingų pavadinimų gatves, dūrusi į tašką žemėlapyje užsimerkusi ar tiesiog ėjusi tiesia linija visą dieną – situacionistiniais metodais. 

Šiuo metu gyvenate Nyderlanduose. Kaip gyvenimas šioje šalyje veikia Jūsų kūrybą ir architektūrines idėjas? 

Atkeliavusi į Nyderlandus galvojau, kad tikrai čia neužsibūsiu – miestai priminė Gedimino technikos universitete studijuotus šablonus ir viskas atrodė ypatingai sukordinuota. Greit supratau, jog atvykau į „produktyvumo sostinę“, kurios žmonėms labai patinka taisyklės. 

Pavyzdžiui, jau pirmomis savaitėmis pastebėjau, kad miestuose yra pareigūnų – dviračių tvarkytojų, kurie išrašo baudas, jei dviratis dviračių stovėjimo aikštelėse yra neteisingai pastatytas į rėmą, arba parduotuvės kasoje visi labai nervinasi, jei, padėjęs savo prekes ant prekystalio, neatskiri jų nuo kito žmogaus prekių skirtuku. 

Susidūriau su daugybe panašių situacijų, kurios man kėlė ir nuostabą, ir juoką. 

Tas „produktyvumo siekis“ olandiškame ore įkvėpė vystyti kritiškas reakcijas, tyrinėti ribas tarp tvarkos ir chaoso. Vėliau darbuose atsirado ir klimato kaitos temos (o kartais ir klimato isterijos), nes gyvename šalyje, kuri yra žemiau jūros lygio, ir visi dažnai kalbame bei galvojame apie vandenį. 

Šiuo metu jaučiuosi gerai, kur esu, bet taip pat stengiuosi per daug prie miestų ar namų neprisirišti. Keliauju pagal nuojautą ir lengvai prisitaikau prie įvairių aplinkų. 

Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija