Alytaus rajono garbės pilietis – kardinolas Sigitas Tamkevičius: per daug esame įtikėję į pinigą ir gerą gyvenimą

– Esate glaudžiai susijęs su Dzūkija: gimėte Lazdijų rajone,
tarnavote Alytuje, Lazdijuose, Simne, kuriame 1972 m. kovo 19 d. pradėjote
leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.  Ką jaučiate, lankydamasis
šiame krašte? Gal galite pasidalinti savo prisiminimais?

– Dzūkijos kraštas man yra
labai brangus, nes čia prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai. Tėvai į Alytų
mane, mažą vaiką, atsiveždavo pačiais pirmaisiais pokario metais. Tėvai,
ūkininkai, į Alytaus turgų, kuris vykdavo dabartinėje centrinėje aikštėje,
atveždavo žemės ūkio gėrybių, o man tai būdavo didžiausia pramoga. Atmintyje
išlikę namų griuvėsiai po  ką tik praūžusio
karo.

Alytaus Angelų Sargų
parapija buvo mano pirmoji kunigiškos tarnystės vieta. Treji metai paliko
neišdildomus įspūdžius. Sakau, kad Alytus buvo mano pirmoji meilė. Čia
prasidėjo mano neklusnumas sovietinei valdžia, anuomet draudusiai net vaikus
mokyti tikėjimo tiesų. Čia sutikau vyresnės kartos kunigus idealistus – Albiną
Drazdį ir Joną Maksvytį, jų artumoje brendau tolimesnei kunigo tarnystei.

Simnas mano gyvenime tapo
labai reikšminga stotele; čia tarnavau net penkerius metus. Atvykau į Simną su
pakankamai solidžia kunigiškos tarnystės patirtimi. Jau buvo subrendęs
pasiryžimas ne laukti iš sovietinės valdžios malonių, o aktyviai kovoti su
tikinčiųjų diskriminavimu bei persekiojimu. Į katechezę bažnyčioje susirinkdavo
didelis vaikų būrys, ir kiekvieną sekmadienį juos ruošiau Pirmajai Komunijai.
Labai dažnai mano kambarys Simno klebonijoje būdavo pilnas mokinių,
kalbėdavomės įvairiausiais klausimais, o pasakojimus iliustruodavau ant ekrano
rodomais paveikslais.

Tačiau
reikšmingiausias,  kartu – ir
pavojingiausias darbas Simne buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“  leidimas. Bažnyčioje slėpiau rankraščius, o
rizikingą darbą teko dirbti klebonijoje, nes iš pradžių kitos vietos neturėjau.
Tačiau Angelas Sargas gerai saugojo – kratos metu KGB pareigūnai nerado to, ką
jie labai norėjo rasti.

– Kokius Simno krašto žmones šiandien labiausiai norėtumėte
prisiminti? Kaip jie prisidėjo prie Jūsų misijos?

– Simno parapijoje ir
miestelyje buvo labai daug gerų katalikų, tad būtų sunku kai kuriuos išskirti.
Prie mano pogrindžio darbų  labai
prisidėjo dvi geros moterys – Genutė Dainauskaitė ir Julija Juškauskaitė,
gyvenusios mažame namelyje ant Simno ežero kranto. Jos sudarydavo sąlygas mano
pagalbininkams kelias savaites dirbti prie naujai redaguojamo „Kronikos“
numerio. Jos rizikavo labai daug kuo, bet į mano prašymą pagelbėti nesvyruodamos
atsiliepė.

Su dėkingumu prisimenu vieną
vyrą, kuris tuojau man papasakojo apie  į
jo namą susikrausčiusius KGB pareigūnus, atvykusius sekti, kas lankosi Simno
klebonijoje, kas tenai kalbama.

– Kokį Simną ir jo parapijos žmones prisimenate ir kokį matote
dabar? Ar permainos Jūsų negąsdina?

– Apie Simno parapijos
žmones išlikę patys gražiausi prisiminimai. Mano kunigiškos tarnystės metu tai
buvo viena iš šviesiausių parapijų Vilkaviškio vyskupijoje. Galbūt todėl, kad
parapija turėjo gilias krikščioniškas šaknis net iš XVI amžiaus.

Dabartinės situacijos nežinau,
tik galiu spręsti, jog kai kurie pokyčiai  charakteringi visoje Lietuvoje. Dabarties
kultūra dvasinėms vertybėms kartais atrodo ne mažiau pavojinga už marksistinę,
tačiau esu vilties žmogus ir žinau, kad visa tai, kas nėra tikra, – ateina ir
nueina. Linkėčiau visiems būti vilties žmonėmis ir nesigąsdinti dėl matomų
negatyvių reiškinių.  Reikia mąstyti,
kaip tiems reiškiniams veiksmingai priešintis.

– Turite daug apdovanojimų ir garbės vardų, ką jums reiškia dar
vienas – Alytaus rajono garbės piliečio vardas?

– Tokia yra žmogaus
prigimtis: pagyrimas, apdovanojimas pradžiugina, o pažeminimas – skaudina. Man
apdovanojimas taip pat yra brangus, bet visuomet bandau priimti jį ne kaip savo
jėgomis laimėtą įvertinimą, bet kaip atlygį už darbą, atliktą su Dievo ir gerų
žmonių pagalba.   Todėl ir šis Alytaus rajono garbės piliečio
vardo suteikimas tebūnie ne tik manęs, bet ir visų mano bendradarbių
įvertinimas. O labiausiai tebūnie šlovė Dievui, nes be jo vedimo mes nieko gero
nepadarytume.

– Visą laiką priešinotės sovietinei valdžiai, Jums buvo
uždrausta eiti kunigo pareigas, teko dirbti gamykloje ir melioracijoje, buvote
nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo, kalėjote Permės ir Mordovijos
lageriuose. 1988 m., kai Lietuva sukilo dėl nepriklausomybės, buvo įsteigtas
Sąjūdis, mes buvome pasaulio dėmesio centre, o Jūs – ištremtas į Sibirą. Ką tada išgyvenote? Kokie žmonės
Jums padėjo, palaikė?

– Svarbiausias palaikytojas
tiek rizikinguose darbuose, tiek nelaisvės metuose buvo Viešpats, kuriuo
pasitikėjau ir kuris vedė kartais nelengvais gyvenimo keliais. Tik jam
labiausiai esu dėkingas.   

Anuomet šalia savęs turėjau
daug bendraminčių kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių. Jeigu jų nebūtų
buvę, nebūtų  „17000 memorandumo“,
„Kronikos“ ir daugelio kitų darbų.

– Kaip, žvelgdamas iš retrospektyvos ir matydamas įvykius
Baltarusijoje, vertinate savo bei kitų bendraminčių veiklą Lietuvos
nepriklausomybės labui ir šiandienos visuomenės santykį su valstybe, iškovota
nepriklausomybe?

– Mes, dvasiškiai ir
pasauliečiai, mylėjome ne tik Bažnyčią, bet ir Lietuvą,  suvokėme, kad negalime likti pasyvūs
stebėtojai, kai prievartinė sistema bando sunaikinti tai, kas kiekvienam doram
žmogui brangu. Tikriausiai tokį nusistatymą paveldėjome iš mūsų pokario
partizanų, ir jų auka nebuvo veltui.

Šiandien dėl kai kurių
Lietuvos visuomenės procesų man neramu. Turime nepriklausomybę ir laisvę,
tačiau per daug esame įtikėję į pinigą ir gerą gyvenimą, ir tai mus
demoralizuoja. Sovietmečiu žmonės, įtikėję į gerą gyvenimą, greitai tapdavo KGB
kolaborantais.  Neturintys tvirto
tikėjimo ir aukščiausia vertybe laikantys tik sotų gyvenimą ir dabar nesugeba
įvertinti turimos laisvės, dažnai ją panaudoja blogam.

– Įvertindamas nueitą valstybės kelią, dabartį ir galvodamas
apie ateitį, ko palinkėtumėte simniškiams,  visiems Alytaus rajono ir  Lietuvos žmonėms?

– Simniškiams ir visiems
Lietuvos žmonėms linkiu labai atsakingai naudotis laisve, visuomet laikytis
Dievo rankos ir būti vilties nešėjais. Sutinkami sunkumai tebūnie proga ne
dejuoti, kad sunku gyventi, bet dar labiau glaustis prie Dievo.

– Ačiū, Jūsų Eminencija.

Parengė Alytaus rajono savivaldybė