Alytuje gyvenanti penkiametė marokietė Raihana kalba keturiomis kalbomis

„Aš kalbu angliškai, arabiškai, „fransiškai“ ir lietuviškai“, –  vieną po kitos mokamas kalbas išvardija penkiametė  Raihana Hasni. Iš Maroko gyventi į Alytų kartu su tėveliais persikėlusi mergaitė jau antrus metus lanko lopšelį-darželį „Volungėlė“ ir puikiai kalba lietuviškai.  Šią kalbą mažoji išmoko savarankiškai, bendraudama su vaikais ir mokytojais. Vos Raihanai pradėjus lankyti darželį, tėveliai turėjo vieną prašymą – nekalbėti darželyje su dukra angliškai, o tik lietuviškai. Lopšelio-darželio „Volungėlė“ bendruomenė šį prašymą išgirdo ir prabėgus metams Raihana ėmė kalbėti lietuviškai.

Be šios kalbos, penkiametė „Pingu`s English“ mokyklėlėje mokosi anglų, o kaip Raihana sako „fransiškai“, iš tikrųjų prancūziškai kalbėti ji išmoko iš savo mamos. Namuose mergaitė su tėveliais ir mažąja sesute bendrauja arabų kalba.

„Aš mokau mamą su tėčiu lietuvių kalbos“, – prisipažįsta nuolat besišypsanti mergaitė. Lietuviškai nekalbantiems tėveliams Raihana – tikras išsigelbėjimas. Šeimai užsukus į prekybos centrą tėveliai Raihanai arabų kalba pasako, ką jie norėtų įsigyti, ir mažoji pagalbininkė tėčio ar mamos išsakytus pageidavimus pardavėjai išverčia į lietuvių kalbą.
Raihana ne tik puikiai kalba lietuviškai, bet ir rašo bei skaičiuoja. „Galiu suskaičiuoti iki šimto“, – pasidžiaugia mažoji ir tuoj pat pradeda lenkti pirštelius.

Paprašyta parašyti keletą žodžių mergaitė čiumpa rašiklį ir popieriaus lape parašo mokytojos pasakytus žodžius.  Parodžiusi, kaip moka rašyti, mažoji ima deklamuoti eilėraštį: „Tuk, tuk, tuk, pavasarėli, kas tave anksti pakėlė. Tai saulytė, kaip mamytė, žadina mane šį rytą. Jos geltoni spindulėliai glosto, šildo, mane myli…“.

Raihanai ne tik patinka mokytis kalbų, bet ir piešti bei dėlioti dėliones. „Aš piešiu, žaidžiu, žaidžiu, o kai ateina naktis, tai miegu“, – apie kasdienes veiklas pasakoja linksmoji mažylė.

Kodėl Raihana nori išmokti piešti vienaragį?

Išskirtiniais mergaitės gabumais užsienio kalboms bei jos dėmesingumu aplinkiniams žavisi Raihanos mokytoja Reda Žemaitaitienė. 

Piešti mėgstanti penkiametė dažnai stebina savo draugus piešiniais. „Jeigu ji serga, namuose būtinai nupiešia kiekvienam jos grupę lankančiam vaikui po piešinį ir ant kiekvieno iš jų užrašo to vaiko, kuriam jis skirtas, vardą“, – pasakoja mokytoja. 

„Norėčiau nupiešti vienaragį, tik dar nemoku, bet nieko, tuoj išmoksiu“, – save ramina mažoji. O šį personažą nupiešti mergaitė nori todėl, kad vienaragis turi neįprastą misiją – atsidurti ten, kur jo reikia: juk gal kažkas liūdi ir reikia jį pralinksminti, o gal kažkas jaučiasi vienišas ar kažkam kažką skauda. Vienaragis, Raihanos manymu, galėtų padėti žmogui įveikti liūdesį, skausmą ar vienatvę.

Pasaka apie Raudonkepuraitę prancūziškai

Paklausta, kaip sekasi bendrauti su Raihanos tėveliais, mokytoja neslepia iš pradžių maniusi, jog tai daryti bus sudėtinga, bet vėliau suprato, kad klydo. Užsienio kalbos žinių stoka netapo kliūtimi. Prabėgus dienai, mokytoja parašo mamai žinutę lietuvių kalba, kurioje papasakoja, kaip Raihanai sekėsi darželyje, mergaitės mama su vertimo programa išsiverčia gautą informaciją ir taip viską sužino.

Mokytoja džiaugiasi, kad vaikai draugiškai bendrauja su mažąja marokiete, o jos išskirtiniai gabumai kalboms suteikia vaikams galimybę pažinti bei išgirsti jiems nežinomų užsienio kalbų.  

„Praėjusį gruodį darželyje vyko kalėdiniai skaitiniai. Tėveliai kiekvieną rytą ateidavo į lopšelį-darželį pasirinkę pasaką, kurią vaikams skaitydavo. Raihanos mamytė tuo metu laukėsi, tad į skaitinius negalėjo atvykti, tačiau atsiuntė videoįrašą, o Raihana atsinešė pasakų knygelę prancūzų kalba, kurioje buvo pasaka apie Raudonkepuraitę. Mergaitė pati šią pasaką pasekė vaikams prancūziškai. Nors šios užsienio kalbos vaikai ir nesuprato, tačiau pasaka jiems jau labai gerai žinoma, tad vaikams buvo įdomu ją išgirsti ne gimtąja kalba“, – prisimena mokytoja.

Džiugina gražus bendravimas su Raihanos tėveliais

Neseniai Raihanos šeima pasipildė nauju šeimos nariu – praėjusių metų gruodį gimė Raihanos sesutė. Šiuo išskirtiniu gyvenimo įvykiu marokiečių šeima norėjo pasidžiaugti ir su darželio bendruomene, tad vieną dieną mergaitė į lopšelį-darželį atvyko nešina mamos iškeptu pyragu, kuriuo pavaišino vaikus. 

Raihanos šeima bent kartą per metus apsilanko gimtojoje šalyje, o sugrįžę iš tolimųjų kraštų visuomet mokytojas pradžiugina nedideliais suvenyrais.

„Iš Raihanos tėvelių sulaukiame daug dėmesio ir labai šiltai bendraujame“, – užsimezgusiu gražiu ryšiu su marokiečių šeima džiaugiasi mokytoja R. Žemaitaitienė.
Marokiečių šeima į Lietuvą atvyko prieš ketverius metus

Raihanai vos per metus pavyko išmokti lietuvių kalbą. Deja, jos mamai Tukan Hasni tai padaryti sudėtinga. „Galimybės išmokti kalbėti lietuviškai Alytuje nėra. Norėdama išmokti šią kalbą turėčiau vykti į pamokas Kaune arba dalyvauti nuotoliniuose kursuose“, – teigia moteris. Anot jos, lietuvių kalba yra labai sunki. Tiesa, Tukan jau gali pasakyti kelis žodžius lietuviškai, tačiau kalbėti jai kol kas sekasi sunkiai.

Marokiečiai gyvenimą Alytuje pradėjo kurti 2020-aisiais. Tuomet dirbti į vieną Kauno įmonę iš tolimosios šalies pirmiausia atvyko Raihanos tėtis. Gyvenimą sustabdžius COVID-19 pandemijai, kiti šeimos nariai į mūsų šalį  atvykti negalėjo – teko laukti, kol situacija pasikeis. 

Prabėgus dar dvejiems metams – 2022-aisiais – į Lietuvą atvyko visa šeima ir apsigyveno Alytuje.

Dvejus metus Dzūkijos sostinėje gyvenanti marokiečių šeima sužavėta Alytumi: „Šis miestas labai gražus. Myliu jį. Vyras man siūlė persikelti gyventi į Vilnių ar Kauną, nes įmonė, kurioje jis dirba, turi atstovybę  Vilniuje, bet sostinėje gyventi aš nenoriu – ten daugybė žmonių, automobilių, triukšmo. Man patinka Alytuje – čia ramu, daug žalumos, čia galima rasti daug vietų, kur galima pasivaikščioti“, – Dzūkijos sostinės privalumus įvardija marokietė.

T. Hazni pasigenda tik vieno – tolerantiškesnio požiūrio į kitataučius. „Pasaulyje yra gerų ir blogų žmonių. Žmonių, kurie tave džiugina… Aš turiu nuostabių draugų, kurie yra lietuviai, tačiau yra žmonių, kurie, matydami, kad esi kitatautis, parodo, jog tavęs nemėgsta. Pavyzdžiui, praeivio paklausus, kur yra bankas, jis nekalba su manimi, tik abejingai nužvelgia. Lietuviai nėra kalbūs. Be to, daugelis iš jų nekalba angliškai“, – pastebi moteris.

Nepaisant kultūrinių skirtumų ir kalbos barjero, marokiečių šeima nenori palikti Lietuvos, to nenori ir mažoji Raihana. Mamos teigimu, mergaitė čia yra labai laiminga ir turi daug draugų, kurių nenori palikti. „Aš kalbėjausi su dukra apie galimybę visiems laikams sugrįžti į Maroką, tačiau ji pasakė, kad jokiu būdu nenori iš čia išvažiuoti“, – teigia T. Hasni.

Mergaitei ne tik sekasi bendrauti su vaikais, bet ir mokytis. Pasak jos mokytojos R. Žemaitaitienės, Raihana yra labai imli, iniciatyvi, mėgsta lyderiauti ir vadovauti. „Šios mergaitės laukia graži ateitis“, – baigdama pokalbį priduria mokytoja. 

Kokia bus jos ateitis – parodys laikas, o kol kas Raihana, kaip, ko gero, ir daugelis jos amžiaus mergaičių turi   svajonę – užaugus būti princese.

Komunikacijos skyriaus informacija