Angelė Krušinskienė – stipri moteris iš Ryliškių

Ryliškių kaime, Alytaus rajone, gyvenanti poetė ir dailininkė Angelė Krušinskienė džiaugiasi kiekvienu žmogumi ir kiekviena diena. Atvykusi iš Kauno, ji atsidėjo veikloms, kurioms anksčiau nebebuvo laiko: kurti eilėraščius ir mokytis piešti. Dar prieš tris metus šiek tiek dvejojusi, dabar ji tapo stipria, nieko nebijančia asmenybe, turinčia tvirtą nuomonę ir savo požiūrį. Iš pažiūros atrodytų, kad jai viskas lengva ir paprasta – visada pasipuošusi, pasitempusi, vairuoja juodą džipą. Tačiau, kaip ji pati sako, tai tik optinė apgaulė. „Mašinomis mane aprūpina sūnus, o puoštis reikia ne tik jaunoms panelėms – mano amžiuje tai dar svarbiau. Esu kaip ir visos moterys“, – sako A. Krušinskienė.

Jos kasdienybė paprasta ir gyvybinga. Kadangi sausis buvo šiltas ir šviesus, energinga moteris su nekantrumu laukia pavasario ir sugrįžtančių paukščių. „Tai ypatingas prisikėlimo ir šilumos jausmas, kai gali džiaugtis ilgesnėmis ir spalvingesnėmis dienomis, daugiau judėti ir kurti. Reikia tuo džiaugtis, kol gali“, – sako ji.

Angelės Krušinskienės vienatvė depresija niekada nepavirs. Priešais pastatytas molbertas su tapoma Ryliškių bažnyčia, o šalia bruzdantys du augintiniai – kalytė Nimfa ir katė Ūla – suteikia jėgų ir džiaugsmo. „Kasdienis rūpestis jais man suteikia jaunystės jėgų. Negaliu ilgai niekur užtrukti, nes mano dešimtmetė Nimfa sėdi ir verkia, ilgisi manęs. Nuo pat mažų dienų juos auginu, tad dabar kitaip ir neiššaukiu iš kiemo kaip tik: vaikai, namo!“ – su šypsena pasakoja ji.

Kasdien vos ne po kelis eilėraščius apie meilę ir gamtą socialiniame tinkle „Facebook“ skelbianti Angelė Krušinskienė teigia, kad visos jos temos vienaip ar kitaip susijusios su jausmais. „Visi mano eilėraščiai yra apie mūsų pačių jausmus ir norus, o gal net labiausiai apie tai, ko aš neturiu, ką ketinau įgyti“, – dalijasi poetė. Paklausta, ar kiti nevertina jos kūrinių kaip vien autobiografinių išgyvenimų, ji atsako: „Kartais mane pačią tai erzina, nes viskas, ką rašau, kyla iš mano gyvenimo patirties. Dažnai gvildenu žmonių santykius, kuriuos stebiu, girdžiu ar tiesiog svajoju. Tai ne būtinai viskas mano pačios patirta“.

Be viso to, A. Krušinskienė turi tvirtą nuomonę ir politiniais klausimais bei gyvenimo peripetijomis. Kodėl ji nebijo į akis pasakyti tiesos? Ji turi aiškų atsakymą: „Esu stipri moteris. Ne itin sėkmingas asmeninis gyvenimas mane užgrūdino iki pat raudonumo. Visi išgyvenimai kėlė kartelę vis aukščiau, o iššūkiai tik sunkėjo. Patyrusi tiek visko, išmokau suprasti, kada ir ką savalaikiai pasakyti“.

Pašnekovės didžiausi pagalbininkai – jos vaikai: duktė Inara ir sūnus Silvestras. Tačiau ji tvirtai tiki, kad tėvai neturi savo vaikų pririšti ar trukdyti jiems gyventi savo gyvenimo. „Nuo pat jų vaikystės elgiausi su jais kaip su kempinėmis – leidau prisigerti mano meilės, bet laiku paspausti, kad nepersisotintų. Jie turi savo gyvenimo kelią, ir tėvai neturi būti protingesni už savo vaikus. Jie viską atras patys, o aš labai džiaugiuosi, kad jie užaugo dorais ir pareigingais žmonėmis“, – pasakoja A. Krušinskienė.

O apie ateities planus ir svajones ji kalba trumpai ir konkrečiai: „Pirmiausia ketinu pasirūpinti sveikata, išleisti dar vieną eilėraščių knygą, gruodį atšvęsti 70-metį ir laukti, ką toliau man likimas pametės“.

Linkime sėkmės, sveikatos, gerų žmonių šalia ir, žinoma, puikios mus džiuginančios kūrybos!

Danielius Jakubavičius