Antano dzūkiškas pasakojimas

Antanas Nedzinskas

Jos šakos, tarsi šaknys susraicį, susisukį, kap in dangų insrėmusios. Trupucį pavirtus, atrodo dzidzyngiau už pacį ąžuolų. Tai senoji sodo obelukė. Jau trisdešimtc metų aš jų pamenu nepaskeitusią, belaukiancią sodzely pociesiai. Nors jau labai senai obuolukų neveda, ale nieks nedrįsta su pieluke nupjautc to medzio. Macyt, cia kap pabažnam žmogui pakelės kryžuką nuversc…
Man, da vaikui, mama pasakojo apie tų obelukį. Ji tadu paci da vaikas buvo, kap vienų rozų toj obelukė vienų obuolį prinokino. Visam sodziui ciūdas buvo, nes cik vienų! Ale tas obuolukas dzidziulis buvo, paraudzis, gražus. Augo ant kreivukės šakucės, visų prižūrimas, kap šeimos žmogus. Rudenukui atęjus, tų obuolukų dziedukas nuskynė. Indavė kap duonos kepalukų bobulai. Toj, atsargiai, kap kącik gimusį vaikucį in skepetų insuko, užkėlė ant aukšto, paguldzė in kuparų ir šonus apkaišiojo. Turavojo, turavojo tų obuolukų, kol pirmų dzienų Kalėdų, dziedukas liesvom jį nukėlė nuo aukšto ir in lygias dalukes padalino visiem namiškiams. Tas laukimas, ypacyngai saldus obuoluko skonis kap nuo Dievo buvo. Apie jų pasakojo mamukė, dzėdės, tėtukė…
Ir dabartis toj obelukė insrėmus, tarsi pamynkas, sodzely pociesiai tebestovi, nepasduoda jokioms laiko audroms, gelstančiais lapukais šlama ir šitų istorijų man vis primena…