Apie mokytoją Danutę Zieniūtę, kuri iš gyvenimo nedaug paėmė, bet mokiniams paliko be galo daug

Laima Stankevičiūtė “ŪP”

Praeitą šeštadienį gražiame pavasariškame Stakliškių mstl. (Prienų r.) vyko didelė šventė, sujudimas kaip per atlaidus. Stakliškių mokyklos įvairių laidų abiturientai suvažiavo pagerbti mokytojos Danutės Zieniūtės (1927 – 1974) ir pasidžiaugti jos poezijos knyga.

                      Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, kun. Alfredas Rukšta  aukojo šv. Mišias  ir pasakė daug gražių žodžių apie tragiško  likimo labai talentingą poetę ir mokytoją. Kunigas sakė, kad mokytojos Danutės lietuvių kalbos pamokas galima prilyginti mišioms, tokios turiningos ir prasmingos jos būdavę. Sausakimša bažnyčia klausėsi ir meldėsi, visi prisimindami Mokytoją. Klebonas per pamokslą kalbėjo, kad dabar labai dažnai gimtoji kalba darkoma, kad tai išgirdusi D. Zieniūtė iš to siaubo vėl numirtų.

Po šv. Mišių visų laukė pavasariniais žiedais išpuošta Stakliškių vidurinės mokyklos Aktų salė. Mokyklos bendruomenė nuoširdžiai ir skoningai organizavo knygos pristatymą.

Iš mėlyno knygos viršelio žvelgia vos23 m. jauna graži moteris. Viršeliui spalva pasirinkta irgi neatsitiktinai, nes mokytoja labai mėgo neužmirštuoles. Knyga vadinasi, kaip vienas labai dvasingas poetės eilėraštis: ,,Nedaug iš gyvenimo paėmiau“. Ją išleido uždaroji akcinė bendrovė ,,Petro ofsetas“, originaliai  sumaketuotą, gausiai  iliustruotą. Knyga ir parengta,  ir išleista poetės mokinių iniciatyva, nes jie panoro išpildyti sovietinio režimo žlugdytos kūrėjos svajonę.

Buvusi mokinė, Prienų krašto muziejaus muziejininkė Anelė Razmislavičienė, kuri ir pati yra dviejų knygų etnografijos tema autorė, pristatė naują knygą. Ji labai jautriai ir gražiai skaitė atsiminimų ištraukas vis perpindama tą jų vėrinį eilėraščių posmais. Poetės gyvenimas buvo tikrai sunkus, studijuojančią Vilniaus universitete ją išdavė kambario draugė, kad tremtyje turi artimųjų. Su mokslais teko atsisveikinti. Stojo į  Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), bet ten tik išsišaipė iš Danutės biografijos. Taip lietuva neteko talentingos režisierės ir aktorės. Vis tik pavyko baigti studijas Valstybiniame pedagoginiame institute.

Knygą sudarė ir redagavo Stakliškių vidurinės mokyklos mokytoja metodininkė Ona Andrulevičienė ir kaimo felčerė, rašytoja Anelė Zurlienė, kuri gyvena Verebiejuose, Alytaus rajone. O.  Andrulevičienė priminė knygos sudarymo istoriją. Išgirdusi A.  Zurlienės sumanymą, prisipažįsta, kad tiesiog pamaniusi, jog vakarais per kokius metus ir bus sukurta knyga. Deja, prireikė 2 metų, nes bėgo mėnesiai, o darbo vis daugėjo. Ponioms Onai ir Anelei padėjo kiti bendramoksliai, rašė atsiminimus, mokytojos artimieji ir draugai joms patikėjo išsaugotus rankraščius.

A. Zurlienė daugiausia važinėjo, kalbėjosi ir rašė. Ji sakė, kad tiesiog Dievas viską surikiavo, atsirado ir išsaugoti rankraščiai, ir pinigai 260 psl. kreidinio popieriaus knygai kietais viršeliais.  Daugiausia padėjo Birštono sav., kur D. Zieniūtė dirbo paskutiniais savo gyvenimo metais. Iš Paramos kultūrai fondo skyrė net pusę reikalingų pinigų. Paskui, pasak ponios Anelės kiti pinigai atsirado lyg savaime – šimtinėmis, dešimtinėmis. Aukojo buvę mokiniai, bet kartą į knygos sudarytoją kreipėsi jos kaimynė, buvusi tremtinė Teofilė Svinkūnienė ir pasiūlė savo paramą. Renginyje dalyvavęs Birštono sav. vicemeras Juozas Aleksandravičius  netgi pasakė, kad tokios moters pinigai net brangesni nė savivaldybės. Padėjo ir kraštiečio Juozo Palionio labdaros ir paramos fondas, ir bendruomenė ,,Vidupis“,  vadovaujama Alfonso Vitkausko. Ji veikia poetės gimtinėje, Balbieriškio sen., Prienų rajone.  Labai solidžiai finansiškai parėmė advokatas Adomas Liutvinskas, papildydamas A. Zurlienę netgi pajuokavo, kad karstas, juk neturi kišenių.

Dar vienas mokinys, šios knygos iliustratorius Simonas Kacilauskas kalbėjo, kaip buvo tartasi dėl nuotraukų, iliustracijų. Leidybai vadovavo Albinas Lisauskas, kūrybiškai dirbo dizainerė Inga Petrauskienė. Šioje knygoje publikuojami eilėraščiai, kurie neskelbti knygoje ,,Gimtinės upeliai“ ir dukterėčių pastangomis išleistoje knygoje ,,Mėlyna paukštė“. Į susitikimą atvyko ir mokinių, kurie sakė labai norį, kad visi mokytojos eilėraščiai būtų išspausdinti, kad tikrai parems finansiškai.

Stakliškių mokyklos abiturientai kalbėjo ne tik apie knygą, jie visi prisiminė mokytojos erudiciją, gerumą, pagarbą mokiniams. Jie visi sutiko su klebono žodžiais, kad  pamokos būdavusios, tarsi, mišios. D. Zieniūtė daug energijos atidavė užklasinei veiklai, vadovavo mokyklos literatų – dramos būreliui, ir jį lankydavo net per 50 vaikų. Mokytoja režisavo kitų rašytojų pjeses, o ir pati rašydavo scenarijus. Į Stakliškes atvykusi po studijų Vilniaus pedagoginiame institute čia praleido 16 kūrybingiausių savo gyvenimo metų. Deja, sovietiniai laikai buvo sovietiniais. Pasikeitus mokyklos vadovybei ji neteko taip mylimo literatų – dramos būrelio. Išvyko dirbti į Birštoną, kur buvo labai mylima ir gerbiama, tik ten jau niekas jos negirdėjo dainuojančios.

Knygoje mokiniai prisimena, kaip poetė labai laukė savo knygos, jau net maketas buvo sukurtas. Deja, knyga tuomet dienos šviesos neišvydo, bet nutiko dar baisiau: net šimtą eilėraščių  pasisavino ir savo vardu skelbė vienas valdžiai tuomet įtikęs žmogus. Dabar lietuvių literatūros istorijoje jo pavardė net neužsimenama.

Štai  tokią vagystę jautrios sielos Danutei teko išgyventi, ir  jos gyvybę pasiėmė Nemunas. Iki dabar yra netikinčių, kad  taip padarė pati, bet tos paslapties jau tikriausiai niekas neatskleis…

Poetė palaidota šalia tėvų, Balbieriškio kapinėse, kur labai gražų paminklą jis pastatė draugė Onutė Palevičiūtė.  Ir netgi grasinta jį nugriauti, nes užrašas netiko, teko funkcionieriams kyšius duoti. Šeštadienį mokiniai ten nuvežė baltų rožių ir žvakių.

Stakliškių mokyklos bendruomenė labai puikiai pasiruošė renginiui,  kurį vedė lietuvių kalbos mokytoja Edita Valatkienė. Dainavo mokytojos Onutės Kamblevičienės vadovaujamas mergaičių choras. Moksleivės grojo ir skaitė eiles, buvo demonstruojamos mokyklos muziejuje saugomos skaidrės.

Bet vis tik ir kalbėję buvę mokiniai vis norėjo padeklamuoti mokytojos eilėraščių. Jie susijaudindavo, netgi susigraudindavo. Eilėraštis ,,Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ skambėjo ne vieną kartą, toks jis yra mėgstamas ir mylimas.

Nedaug iš gyvenimo paėmiau –

Priklausė jis man kaip visiems –

Saują džiaugsmo,

Kalnus skausmo

Kuriuos perkopus –

Vos gali atsitiest…

Nuotraukos autorės ir  iš Stakliškių vidurinės mokyklos muziejaus.