Apie mokytoją Vladą Verenių – griežtumo ir tvarkos simbolį Dauguose

Tikriausiai joks žmogus Daugų apylinkėse taip gerai nesimbolizuoja tvarkos ir griežtumo, kaip ilgametis mokytojas Vladas Verenius. Visi jo buvę mokiniai jį prisimena su didele pagarba ir susižavėjimu, o ir šiandien jie sutikę savo auklėtoją stengiasi kuo greičiau pasisveikinti ir paklausti “Kaip gyvuojate ? Kokia Jūsų sveikata ? “

 Man pas jį apsilankius, pavyko daug ko paklausti ir sužinoti apie jo ilgą ir įdomų nueitą gyvenimo kelią, todėl ir perteikiu jums mūsų šilto dialogo detales. 

 Ar Jūs daugiškis? 

Dabar gal daugiškis, nes daugiau nei 30 metų gyvenu Dauguose. Gimiau 1935 m. kovo mėn. 28 d. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Vidūnų kaime. Esu tikras dzūkas ir kaimietis.  

Ką prisimenate apie vaikystę ? 

O ! Labai daug, bet ir blogo ir gero. Nuo penkerių metų vaiščiojau tėvo nuvytu botagu paskui pulką avių ir porą karvių. O tos avys gražūs ir meilūs gyvulėliai visu būriu puldavo į pasėlius, o aš vos spėdavau jas iš ten vaikyti. Tėvai turėjo 10 ha nedirbamos žemės, kuri tiko tik avims ganyti. Už ją netgi mokesčių valdžiai nereikėjo mokėti.  Gerai atsimenu, kai tėvai iš Merkinės parvežė pirmą žadintuvą, ant kurio buvo nupieštas giedantis gaidys, o tą dieną pro mus prajojo rusų kareivių būrys. Močiutė juos vadino “maskoliais”, jų kepurės buvo su “gugučiais”, kaip vieversių kuodukai.  Baisiausia tai buvo karas. Sekmadienis. Tik išginiau išaušus gyvulius. Vyrai ant vieškelio su pilnais pieno kibirais laukia pienininko atvažiuojant. Staiga pasigirsta baisus riaumojimas. Virš galvų pasirodo būrys didžiulių paukščių su kryžiais ant sparnų. Lėktuvo aš nebuvau matęs, net ir šio žodžio nežinojau. Vyrai ir nustebę žiūri. Bet ėmė sproginėti bombos ant Merkinės miestelio už 9 kilometrų nuo mūsų kaimo, o vyrai prabilo, kad tai karas. Pasigirdo sprogimai ir Druskininkų pusėje. Gyvuliai ėmė blaškytis, nes lėktuvai skrido labai žemai. Kitą dieną karas nuo mūsų nutolo ir keturis metus mes jo net negirdėjome. Kartais pravažiuodavo tik Merkinės policininkai.  1944 m. vasarą karas jau sugrįžo ir tada ganydamas jo prisižiūrėjau iki valios. Nes vokiečiai pasitraukė už Nemuno, įsitvirtinę laikėsi dvi savaites. Bet ant mūsų kaimo joks sviedinys nei bomba nenukrito. Mes buvome laimingi.  

Kaip ir kur pradėjot mokytis? 

Pirmiausia pašerdavau ir pagirdydavau gyvulius, nes tėtis buvo paimtas į kariuomenę, o aš tapau mamos pagalbininkas. Po visų darbų eidavau būtent į “mamos mokyklą”… Sesuo jau mokėsi, tai mano mokslai “rimtesnėse instancijose” dar laukė. 1945 m. gruodį grįžęs tėvas iš karo ir mane nuvedė į Ryliškių mokyklą, į pirmą skyrių. Bet aš čia mokiausi tik tris mėnesius, nes 1946 m. kovo mėnesį mes buvome priversti palikti tėviškę ir bėgti, kad liktume gyvi. Susidėjome į roges kas tilpo ir naktį atvažiavome į Alytų, o tėtis atsivedė karvutę jau kitu keliu. Alytuje mane priėmė jau į antrą klasę, nes man jau ėjo 12 – likti metai. Pradinę mokyklą baigiau 1948 m. būdamas jau 14 metų.  Rudenį jau Alytaus pirmojoje berniukų gimnazijoje susirinko net trys penktos klasės. Aš patekau į “C” klasę ir joje buvo net 45 mokiniai. Pavėlavęs į mokslus, puoliau prie knygų, kaip alkanas šuo prie pilno dubens. Mokytojai, dauguma vyrai, reiklūs, bet ir nuoširdūs, teisingi; tai lituanistas Vincas Petručionis, matematikas J. Baltrėnas, fizikas Macijauskas, anglistas Kiburys, muzikas Augustauskas, biologas Stoškus, geografė Svetikienė, istorikė Kvasienė, o direktorius J. Juozaitis. Baigiau septynias klases turėdamas tik vienintelį fizikos trejetą. 

Kur mokėtės toliau ? Buvau jau 17 metų. Svajonė – jūreivystės mokykla. Bet kai pasakiau tėvams, mano svajonę sudaužė tėvo žodžiai – “Iš kur aš tau tiek pinigų ir lašinių gausiu važiuoti į Klaipėdą ?” Tėtis tada vienas dirbo, burnos tai penkios. Jis pareiškė: “Eisi į mokytojų seminariją, ten stipendijas moka!”  Tada tėvų neklausyti nebuvo mados. Išlaikiau egzaminus – priėmė. Seminarija ruošė pradinių klasių mokytojus, kurių labai trūko kaimo mokykloms, nes mokslas buvo privalomas. 1951 m. rudenį pirmame b kurse mūsų susirinko net 33. Vyriausias 25 metų ir fronte pabuvojęs, o jauniausias su pionierišku kaklaraiščiu ir trumpomis kelnaitėmis. Visi iš įvairių aplinkinių rajonų. Dauguma kaimų vaikai. Į stojamuosius egzaminus kai kurie atėjo basi, nes klumpių gėdijosi. Mes pakliuvome į labai darbščių, nuoširdžių didelės erudicijos mokytojų rankas. Paruošti gerą mokytoją gali tik geras mokytojas ir mokinio geri norai tokiu tapti.  Lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė aistringas žvejys, lietuvių tarmių rinkėjas ir žinovas Kajetonas Žuvys, algebrą ir geometriją – mokyklos direktorius, baigęs mokslus Peterburgo universitete S.Totorius, aritmetiką – aritmetikos vadovėlio autorius K. Klimavičius, pedagogiką – O. Plikynaitė – Kregždienė, vėliau Vilniaus Pedagoginio instituto docentė, istoriją R. Žepkaitė dabar habilituota istorijos mokslų daktarė, kelių istorinių knygų autorė, piešimą ir dailyraštį – skulptorius I. Kiaunė, psichologiją, logiką – kurso vadovas A. Dabulskis, pedagoginę praktiką – labai nuoširdus mokytojas Vidūnas. Praktinių įgūdžių sėmėmės iš pradinių k lasių mokytojų Šimukonienės, Vidūnienės, Narijauskienės, Baltrėnienės ir kt. Po keturių mokslo metų valstybiniai egzaminai. 

Ar sunku buvo mokytis? 

Žinoma nelengva. Iš 33 likome 17. Vieni paliko mokyklą neturėdami gabumų, kiti – neturėdami gyvenimo sąlygų, juk už mokslą reikėjo mokėti 150 rublių per metus, trečius su tėvais išvežė šį Sibirą. Nugalėjo jaunystė ir noras mokytis. Man sekėsi gerai. Pažymėjime prie diplomo iš 34 dėstomų dalykų – tik du trejetai, likusieji ketvertai ir penketai. Valstybinius išlaikiau be trejetų. Apie darbovietę galvoti nereikėjo. Gerai baigusiems leido pasirinkti rajonus. Aš su savo širdies drauge pasirinkau Šakių rajoną, bet kažkieno pikta ranka mus išskyrė… 1955 m. birželio mėn. 29 d. diplomas mano kišenėje, valstybės garantuotas 520 rublių atlyginimas nuvykus į paskirtą mokyklą. Išleistuvėms nusipirkau pirmąjį savo gyvenime kostiumą už 361 rublį! O man jau 21 – mi ėjo. Pradėjau dirbti Šakių rajono Gelgaudiškio vaikų namuose auklėtoju. Deja ten dirbau tik 25 dienas. Buvau pašauktas į karinę tarnybą, tarnavau Juodosios jūros laivyno aviacijoje.   Ten šiek tiek mus pamuštravus ir vėl mokslai. Juodosios jūros laivyno aviacijos mechanikų mokykla. 1956 m. gegužės mėn. 12 d. gaunu naikintuvų aviacinių prietaisų ir deguoninių įrenginių mechaniko diplomą. Ir vėl kelionė. Tarnybos vieta – Eupatorijos miesto priegose 355 naikintuvų MIG – 17 pulkas. Praleidau čia du metus. Buvau paaukštintas tarnyboje – gavau vyr. jūrinininko laipsnį. Iškėlus mūsų diviziją iš Eupatorijos, tarnybą baigiau radiolokacijos dalinyje Chersono srityje. 1958 m. lapkričio mėn. 30 d.paleistas į atsargą grįžau į Alytų.  Ar ilgai atostogavau po tarnybos? Nebuvo laiko. Gruodžio mėn. 20 d. jau Alytaus rajono Raitininkų septynmetės mokyklos matematikos mokytojas. Dirbti nebuvo sunku, nors ne specialistas, bet sudėtigiausia buvo susipažinti, ką mokiniai jau išmokę, tą reikėjo atlikti per labai trumpą laiko tarpą. Turėjau tik tris pamokas per dieną, tai laiko turėjau, o noro netrūko.  Kadangi tarnavau prie greitaeigės technikos, tai greitai susiradau gyvenimo palydovę suvalkietę mokytoją Janiną. Po metų atsirado bendro gyvenimo atžala – sūnus Rimas. Tais metais iš antro karto išlaikiau egzaminus į Vilniaus Pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūros fakultetą. Ten patekti iš pirmo karto sutrukdė lietuvių literatūra, kurią aš mokėjau tik trejetukui.  

1961 m. rugsėjį pradėjau dirbti Rimėnų aštuonmetėje mokykloje, jau rusų kalbos mokytoju. Po dvejų metų paskirtas šios mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o dar po metų, išvykus direktoriui Jonui Sviklui į Merkinės vidurinę mokyklą, likau šios mokyklos direktoriumi. Ten gimė antras sūnus Vidas, o vėliau ir trečias Arūnas. Direktoriavau 16 metų, kol dėl mažo mokinių skaičiaus 1977 m. Rimėnuose mokyklą uždarė. Buvo sodybų tuštėjimo metai – nyko kaimo sodybos. Visi bėgo į miestus.  Ir vėl reikėjo skristi? Taip, juk aš tarnavau aviacijoje, man nebuvo naujiena. Bet dabar visai arti – į Daugus. Kadangi buvau atsargos karininkas , o čia trūko pradinio karinio rengimo vadovo ir pradinių klasių mokytojo, tai mes su Janina ir sutikome. Vėl užsivilkau karinę uniformą ir 12 metų ruošiau mokinius karinei tarnybai.

Nuo 1989 m.rugsėjo mėnesio 1 d. dirbau tik mokytoju, ir tik pradinių klasių mokytoju. Tai buvo man maloniausias darbas. Mokiniai tokie atviri, nuoširdūs. Iš pradžių net ir “dėde” pavadindavo, o paskui visi pripažino mokytoju. Mokiniams atidaviau 42 gražiausius savo gyvenimo metus. Buvusių mokinių žodžiai “buvote griežtas, bet teisingas” –  didžiausias mano darbo įvertinimas.  

Kodėl išėjote iš mokyklos, ar išvarė? 

Niekas manęs nevarė, o prašė pasilikti. Bet reikia pačiam suprasti kada išeiti. Jei tau, ar su tavim kitiems yra problemų – išeik net negalvodamas! Pagaliau reikia pagyventi ir sau.  

Ar gi visą gyvenimą tik darbas, darbas ir darbas? O ką Jūs? Negi neturėjote jokio laisvalaikio ir hobi?  

Turiu daug pomėgių. Mėgau žvejoti, grybauti, uogauti, o ypač skaityti.  Jaunystėje praplaukiau Nemunu turistine baidare daugiau nei 700 km. Lankiausi Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade, Rusijos Europinėje dalyje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Karpatuose, Kryme,Kaukaze, prie Volžsko, ir Dnieprogeso užtvankų. 

Kas padarė didžiausią įspūdį? 

Ermitažas, Peterhofas Petrograde, A.Rubo “Borodino mūšio panorama” Maskvoje, rudenį auksinis Kijevas, Gruzinų karo kelias ir Ukrainos stepės. Kol nebuvo radijo sinoptikų, 20 metų rinkau senovės žmonių orų spėjimus. Suklasifikavau, išmokau stebėti gamtą, gyvūnus, o prašomas kokie bus orai – kartais “pameluoju”. 

Ko gailitės?

 Nieko nesigailiu ! Tik labai užjaučiu šiandieninius savo profesijos kolegas. Man atrodo, kad žmonių sielos sustingo, netobulėja, todėl tiek daug pykčio, tuštybių, žiaurumo, pavydo, vienadieniškumo, nors aplink tiek gerų, dvasingų, darbščių žmonių. Juk būtina žiūrėti į ateitį. 

Dėkui už pokalbį.

Nuotraukose:

1. Mokytojai Janina ir Vladas Vereniai.

2. Verenių šeima 1968 m.

3. Daugiškiai tokį griežtą, reiklų ir tvarkingą uniformuotą V. Verenių prisimena iki šiol.

4. Mokytojų kolektyvas Rimėnuose.

5. Daugų vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvas.

6. Verenius visada mėgo anūkams paskaityti liaudies pasakas.