Arbatos edukacija – degustacija Kančėnuose

Arbatos edukacija – degustacija, skirta Eugenijos Šimkūnaitės metams

LR Seimas 2020-uosius metus paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais. Šiemet minėsime ir šios neeilinės  asmenybės šimtmetį. Žolininkė, vaistininkė, talentinga liaudies medicinos puoselėtoja,  Lietuvos gamtos ir tradicijų žinovė… habilituota biologijos mokslų daktarė.  Pritiko Jai dažnai pasakomas Žiniuonės vardas. Nepyko ir ragana pavadinta. Šluotą su aukštu kotu, kažkada padovanotą vaistų fabriko žmonių, ji laikė viena geriausių savo dovanų!

Prie šluotos, tiesa, jau kitos, ir neaprėpiamo etnokultūrinio bei intelektinio Eugenijos Šimkūnaitės palikimo  prisilietėme ir mes. Sausio 29 d. Kančėnų kaimo bendruomenės namuose vyko  edukacinė popietė, skirta žiniuonės patarimų  bei receptų pritaikymui ir naudojimui  kasdienybėje. Tądien gauromečio arbata mus vaišino mūsų vietinė žolininkė Asta Vilkauskienė. Asta pasakojo, kaip ji susidomėjo šiuo vaistinguoju augalu, kaip renka žaliavą arbatai, paskui ją fermentuoja ir ruošia laikymui bei vartojimui.  Kartu su bendruomene  savo produkciją pristato įvairiose mugėse, parodose, renginiuose. Prie arbatos šauniai derėjo ir sveikuoliški pyragai iš morkų ir obuolių. Kepti mūsų pačių. 

Siauralapį gaurometį išsamiai yra aprašiusi ir Eugenija Šimkūnaitė. Vaistinė augalinė žaliava – gauromečių lapai arba žolė. Ji renkama iki pagrindinės vasaros šventės – Joninių, kai šie augalai pražysta gražia purpurine spalva. Teigiama, kad šioje augalinėje  žaliavoje yra iki 6- 7 kartų daugiau vitamino C nei citrinose. Dėl plataus savo poveikio spektro gaurometis labai populiarus liaudies medicinoje. Turbūt, ne veltui kitą dieną kai kurie popietės dalyviai pasakojo, kaip gerai jie miegoję naktį. Raminantis gauromečio poveikis įrodytas ir moksliniais tyrimais.

Bendruomenės pirmininkė Monika Ražanauskienė pasidalino gyvais prisiminimais iš susitikimo su Eugenija Šimkūnaite. „Buvo tvirto sudėjimo, tiesus, atviras žmogus… sakydavo, ką galvodavo. Kai po susitikimo padovanojome naminės duonos kepalą, iškart paklausė, ar ne su mielėmis duona kepta? Vertino medvilninius rūbus“, – pasakojo pirmininkė. Daugelis prisiminė radijo laidas, kuriose daktarė dosniai dalindavo savo patarimus, pamokymus, nurodymus kaip gyventi darnoje su gamta.

Iš žiedų, šakelių, prisiminimų  supynėme kuklų atminimo vainiką didžiai moteriai.  Eugenijos Šimkūnaitės atminimui gimtinėje, Tauragnų krašte, ošia Gesės vyšnių sodas. Gese ją vadindavo vietiniai žmonės. Pas mus, Kančėnuose,  ošia Onės Baliukonės obelų sodas… Yra sąsajų.

Rita Mikuckienė