Danielius.net sugrįžta į straipsnių apybraižas apie Dzūkijos žmones: Julija Levulienė

Pastaruoju laiku internetinio puslapio Danielius.net veikla pakrypo daugiausiai vien į video reportažų kūrimą, šiek tiek primiršus ar tiksliau sakant dėl laiko stokos numetus į šalį straipsnių kūrimą apie paprastus Dzūkijos žmones. Nuo šiol žadu kas savaitę jus supažindinti bent su vienu mūsų krašto piliečiu. O kol šiuo metu kalbinami pašnekovai, paskaitykite apie daugiškę akušerę Juliją Levulienę:

Julija Levulienė šiuo metu yra viena vyriausia Daugų gyventoja. Tačiau ne dėl savo garbaus amžiaus jai miestelėnai jaučia begalinę pagarbą. Paprasčiausiai dėl to, kad ji ne vieną dešimtmetį čia buvo akušerė, tiesiog daktarė- ginekologė.

Julija (mergautinė pavardė Sendaitė) gimė 1919 m. balandžio mėnesį, kaip ji pati sako per Šv. Morkų, Alksnėnų kaime, Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje. Augo didelėje 8 vaikų šeimoje, buvo antra pagal eiliškumą. Mokėsi Alksnėnų pradinėje mokykloje, vėliau Karklėnų žemesniojoje žemės ūkio mokykloje įvairiausių ūkiškų moteriškų gudrybių, kaip daržininkystės, bitininkystės, virtuvės paslapčių. Pasak Julijos, visie šie išmokti dalykai buvo nepaprastai reikalingi jos ilgame ir banguotame, kaip jūra gyvenime.

Bekalbant su pašnekove apie jos įdomią praeitį, ši tuoj pat prisimena, kad ji už savo ilgą gyvenimą be galo yra dėkinga Dievui, todėl, kad patyrusi tris nekasdieniškus įvykius, išliko gyva. Pirmasis: Julija mena, kad būdama apie septynerių metų amžiaus, vieną povakare ji kartu su vyresne seserimi ir tėvų ūkio tarnaite ėjo melžti karvių. Viena karvė, merginos melžiama, kaip ir visos kitos, vaikė uodega nuo savęs vabzdžius, taip savo elgesiu labai įkyrėdama mažajai Julytei. Todėl ši prisirišo karvės uodegos kuokštą sau prie kojos, tuo trumpam gyvulį „apramindama“. Prie jos buvusi vyresnioji sesutė nesnaudė; nusilaužusi vytelę  ja sušėrė  karvutei per nugarą ir ši išsigandusi pasileido bėgti per pievas, laukus paskui save betempdama ir mergaitę. Julija pamena, kad tik pradžioj dar bandė remtis savo liaunomis rankutėmis, o paskui dėl patirtų smūgių į galvą prarado sąmonę. Karvės būta be galo energingos; ją sulaikė tik kaimynas vokietis. Mergaitė atsigavo prausiama ant verkiančios motinos rankų. Stebuklingos lemties dėka Julija greitai pasveiko ir šis įvykis praėjo be pėdsakų.

Karklėnų mokykloje, kaip nebūtų keista, mergaitėms pamokas dėstė Marijampolės vienuolės. Iš trisdešimties besimokiusių mergaičių apie pusė nuėjo juodo abito keliu, tai yra įstojo į vienuolyną. Tame tarpe ir Julija Sendaitė. Pirmuosius metus visos merginos tarnavo Dievui ir žmonėms Marijampolėje, vėliau pusantrų metų Kaune, dar metus Šilalėje. Tuo metu jos nebuvo vien vienuolėmis; panelės dirbo knygynuose, parduotuvėse, kitur. Julija Šilalėje dirbo vaikų darželyje virėja. Karo metu dideliame pastate tilpo visi. Pirmame aukšte buvo knygynas, antrame vaikų darželis, o trečiame gyveno rusų lakūnai… Jaunoji vienuolė Julija prisimena, kad tada Šilalėje gyveno nedideliame vienuolyne. Kaip tyčia jų viršininkė motinėlė, serganti atvira džiova, panoro, kad su ja kambaryje miegotų ir Julija Sendaitė. Niekur nesidėsi, teko merginai nakvoti kartu su kraujais besispjaudančia moterimi. Po kurio laiko kunigas Balčiūnas, tai sužinojęs, kategoriškai uždraudė joms kartu nakvoti. Čia Julijai ir įvyko gyvenimo lūžis. Kasmet davusi vienuolės įžadus, ji nuo paskutiniųjų amžinųjų susilaikė. Kodėl pasakysite?  Todėl, kad vienuolės neleido toliau Julijai mokytis.  O mokslas jai  buvo svarbiau už viską!

Ištvėrusi ir antrąjį įvykį, (neužsikrėtusi džiova) Julija su drauge iš Raseinių rusų sunkvežimiu važiavo į Kauną. Tačiau nežinia kodėl, šis kūlvirsčiais nuriedėjo nuo šlaito, Dubysos link. Tąkart buvo nemažai žuvusių ir sužeistų žmonių. Bet panelės sveikut sveikutėlės susistabdė kitą sunkvežimį ir taip pasiekė Kauną. Kadangi med. seselių reikalingas kiekis jau buvo surinktas, Julija, pakalbinta draugės Leokadijos, stojo į Kauno akušerių mokyklą. Ją po dviejų metų sėkmingai užbaigusi, gavo paskyrimą dirbti į Lazdijų ligoninę. Ten netrukus ir susipažino su būsimu vyru Stasiu Levuliu. 1948 metais jiedu susituokė. Dėl gresiančių represijų, Stasys su Julija išsikėlė į Alytaus rajoną, Butrimonis. Po kelerių metų jauną šeimą likimas nukėlė į Sangrūdą prie Kalvarijos, ir tik už metų1954-aisiais visam laikui Levuliai atsikraustė į Daugus. Stasys buvo veterinarijos gydytojas, o Julija pradėjo dirbti Daugų ligoninėje akušere. Devynerių metų laikotarpyje gimė trys sūnūs ir atrodytų šeima buvo pačiame jėgų žydėjime, tačiau apie 1960 metus Julija vos nenumirė nuo staiga užpuolusios geltos. Alytaus ligoninėje vos ne vos ji išsikapstė…

Šiandien moteris, palaidojusi jauniausią sūnų ir vyrą, gyvena viena. Dažnai nueina į bažnyčią pasimelsti, pati atsineša malkų ir prisipažįsta, kad jos jokia vienatvė nekankina. Skaito senus žurnalus, domisi kas šiandien pasauly vyksta. Didžiuojasi, kad jos šeimoje tiek vaikai, tiek anūkai, tiek proanūkiai visi gimė beveik vien berniukais, tuo išplatindami Levulių pavardę. Pabaigai verta pridurti, kad Julijos Levulienės praeitis yra be galo turtinga: akušerės darbo stažas- 51 metai, per juos priimti 3054 kūdikiai!!!