Daugų apylinkės piliakalniai mena…

Rugsėjo 14 dieną Daugų Vlado Mirono gimnazijos aštuntokai kartu su istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis
Virginija Svinkūniene ir Gitana Ivanauskiene,
vyr. bibliotekininke Lina Jakimavičiene keliavo po apylinkės
piliakalnius. Kelionės tikslas – prisiliesti prie gyvosios istorijos, sužinoti
ir įsiminti kuo daugiau legendų ir padavimų apie šiuos lankytinus objektus. O
svarbiausia, sužinoti ir kitiems papasakoti, kur yra Salos, Daugų piliakalniai,
Doškonių aukakalnis. Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas yra sakęs, kad
reikia mokinius išvesti iš kabinetų, keliauti po savo apylinkes ir jiems
pasakoti ir pasakoti apie savo kraštą. Ir jis tikrai teisus. Nors atrodytų, kad
mes pažįstame savo apylinkes, daug žinome, bet ar taip yra iš tiesų? Ši netradicinė
integruota pamoka atskleidė, kiek daug dar mes nežinome ir kiek daug dar mums
reikia sužinoti. Pasirodo, didžioji dalis aštuntokų pirmą kartą sužinojo, kur
yra Salos, Daugų piliakalniai (Daugų piliakalnis buvo didelis atradimas ir
pačioms mokytojoms), Aukakalnis. Mokiniai suprato, kokie piliakalniai svarbūs
Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje. Dažname piliakalnyje dunksojo pilis ir net
mūrinė. Tačiau ankstyvuosiuose buvo saugiai gyvenama (toks yra Doškonių kaimo
aukakalnis, archeologai jame yra aptikę I tūkst. senovinės gyvenvietės
liekanų). Piliakalnių istorija susijusi su krašto kultūrine, politine,
socialine padėtimi. Jie mums svarbūs, nes nukelia į praeitį, pažadina norą
pažinti, išlaisvina vaizduotę.
Žinome, šie metai mūsų kultūrinio gyvenimo
tėkmėje Seimo nutarimu paskirti piliakalniams, tautiniam kostiumui ir lietuvių
kalbos kultūrai. Manau, tai reikšmingi akcentai, nes išskiria eilinius metus iš
laiko tėkmės. Pažinti savo gimtąjį kraštą – tai sustiprinti savąją tapatybę,
kurią sudaro trys atramos – gimtoji
kalba, istorinė atmintis ir tautos papročiai. Šią pamoką šiandien daugiau nei išmokome.
Mokytoja Gitana
Ivanauskienė