Ekspedicijoje į lietuvių tremties vietas Sibire dalyvavo ir daugiškis Robertas Ožalinskas

Neformalus kultūros klubas “Kitaip”

Nuo1989 m. ekspedicijas į tremties vietas organizuojanti bendrija „Lemtis“ vasaros pabaigoje  vyko į  Rusijos Federaciją, Altajaus Respubliką. Ekspedicijos tikslas – restauruoti ir atstatyti baigiančius sunykti paminklus bei kryžius, žyminčius tremtinių palaidojimo vietas. Šiai ekspedicijai  vadovavo patyręs ekspedicijų į tremties vietas organizatorius, TV operatorius ir fotografas, dokumentinių filmų apie Sibirą autorius, bendrijos „Lemtis“ narys Gintautas Alekna.

  Beveik dvi savaites gyvendami lauko sąlygomis, ekspedicijos dalyviai tvarkė Kutašo, Oziornoje ir Kara Kobos kaimų kapinėse esančius lietuvių paminklus ir kryžius, o Kužurlos kapines aptvėrė ir nauja tvora. Taip pat buvo aplankytos ir kitos vietos, istoriškai susijusios su lietuvių trėmimais – Bijsko cukraus fabrikas, prie kurio1941 m. iš gyvulinių vagonų buvo išlaipinti lietuviai tremtiniai, Bijsko ir Gorno Altaijsko miestų senosios kapinės, Tengos, Jabogano bei Turačeko gyvenvietės.

Į šias vietas buvo tremiami ir Dzūkijos gyventojai, todėl simboliška, jog į ekspediciją buvo pakviestas ir daugiškis Robertas Ožalinskas. Paprašytas trumpai papasakoti įspūdžius, pirmiausiai prasitarė, jog būti pakviestam į „Lemties“ ekspediciją buvo netikėta ir  tuo pačiu didelė atsakomybė, o dirbti su komanda buvo vienas malonumas, nes bendrijos nariai jau daugelį metų keliauja po Sibirą tremties pėdsakais (vadovas Gintautas Alekna yra vykęs ir vadovavęs daugiau negu trisdešimčiai tokių ekspedicijų) ir puikiai išmano tokių ekspedicijų specifiką. Viena iš tokių kelionių ypatybių yra tai, kad Sibire nieko neįmanoma suplanuoti, o suplanavus tikėtis, kad viskas įvyks būtent taip, kaip numatyta. Nesvarbu, ar tai transporto grupei klausimas, ar vietos nakvynei paieškos, ar medžiagų paminklų atstatymui klausimai, ar bet koks kitas veiksmas – viskas reikalauja nuolatinių greitų sprendimų.

 Darbai pareikalavo visos grupės pastangų, nes teko ne tik spręsti tokius klausimus, kaip medžiagų paieškos, jų gabenimas, bet ir dirbti visiems kartu, kad būtų spėta gerai ir laiku atlikti visus suplanuotus darbus. Daugiausiai fizinių resursų pareikalavo paminklo lietuviams Oziornoje kaime, kurį1965 m. pastatė tremtinė Julija Čekanauskienė, bei vaikų kapinių tvoros su kryžiumi Kužurloje atstatymo darbai. Julijos Čekanauskienės pastatytas virš2,5 metrųaukščio netaisyklingos formos akmeninis ir betoninis obeliskas yra unikalus visame Sibire. Įspūdingas ne tik faktas, kad jį pastatė moteris, bet ir tai, kad paminklas skirtas visiems tremtiniams bendrai (beje, vėliau pati autorė buvo palaidota šalia šio paminklo). Kužurlos vaikų kapinės išsiskiria tuo, kad jose palaidoti išskirtinai lietuvių vaikai, kurie išmirė per pirmąją žiemą tremtyje. Kapinės yra atokiau nuo buvusios kaimo vietos, kitapus kalno, pelkės pakraštyje, nes tik čia buvo įkasama ir tinkama laidojimui žemė.  Jeigu Oziornoje kaime paminklą naikina tik laikas, tai Kužurloje prisideda dar ir gyvuliai, kurie šiose vietovėse ganosi laisvai ir didelėmis bandomis, o kapinių tvora jiems yra įrankis pasikasyti šonus.

Kalbėdamas apie Altajaus Respubliką, į kurią šiemet vyko bendrija „Lemtis“, R. Ožalinskas atkreipė dėmesį, kad Altajaus Respublika nepriklauso Altajaus kraštui ir Rusijos Federacijoje turi tam tikrą autonomiją, o altajiečių kalba, greta rusų, yra viena iš oficialių kalbų. Nors Altajaus Respublikoje gyvena apie 60 tūkst. altajiečių, kai kuriuose kaimuose, kuriuose teko lankytis, jie sudaro absoliučią daugumą. Ekspedicijos dalyvis pažymėjo, kad altajiečiai yra be galo draugiški ir svetingi. Be to, jie geru žodžiu mini ir ten gyvenusius lietuvius. Vienas altajietis Oziornoje kaime netgi sugebėjo lietuviškai suskaičiuoti iki dešimties, sakydamas, kad prieš daugelį metų turėjo draugą lietuvį.

Tokios ekspedicijos nebūtų įmanomos be valstybinių institucijų ir verslo įmonių paramos. Reikia paminėti, kad rėmėjų, neabejingų Lietuvos istorijai, atsiranda vis daugiau. Tai ir AB „Achema“, „Armijai ir civiliams“, „Hobbyshop“, UAB „INTER RAO Lietuva“, UAB „Senukai“, Šakių rajono savivaldybė ir kt. Daugiškis apgailestavo, kad aukščiausi Alytaus rajono savivaldybės pareigūnai į prašymą paremti šią ekspediciją tiesiog nereagavo.

Bendrija „Lemtis“ ne tik vyksta į  ekspedicijas po tremties vietas, tačiau ir vykdo švietėjišką veiklą, kuria dokumentinius filmus, organizuoja fotoparodas, rengia ekspedicijų pristatymus mokyklose ir t.t.  Norintys pasiklausyti  ekspedicijos dalyvių pasakojimų apie lankytas trėmimų vietas bei pamatyti foto medžiagą, gali kviestis bendrijos „Lemtis“ narius į susitikimus (daugiau informacijos ).

Keletas akimirkų iš ekspedicijos Gintauto Aleknos nuotraukose: