Etnokultūrinė vasaros stovykla Alovėje “O jūs vaikai taip darykit, kaip senoliai darė-2013” (foto)

Renata Miškauskienė, Sigutė Kaminskienė

2013 m. rugpjūčio 5 – 9 dienomis Alovės pagrindinėje mokykloje buvo organizuojama vasaros etnokultūrinė stovykla gabiems mokiniams „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip senoliai darė“.

 Dėkojame Alytaus rajono savivaldybei už pagal galimybes finansuotą vasaros užimtumo programą, Alovės pagrindinės mokyklos administracijai už galimybę keliaujant mokykliniu autobusiuku susipažinti su senoviniais amatais, tradicijomis, papročiais.

Etnokultūrinę stovyklą atidarėme vėliavos iškėlimu. Susėdome į ratą, aptarėme vėliavoje vaizduojamus simbolius, prisinminėme jų reikšmę. Susikūrėme taisykles, kurių laikėmės visos stovyklos metu.  Ryto rato metu vaikai dirbdami grupėse kūrė stovyklos šūkį, stovyklos himną, iš kuparo „traukė amatus“ irapibūdino juos, taip prisimindami jau vykusias išvykas pas amatininkus, tautodailininkus ankstesnėse stovyklose. Po smagaus darbų pristatymo, vadovės supažindino su šios stovyklos veiklos programa.

Gilinantis į etnokultūros lobius, vadovės supažindino vaikus su „Gyvybės medžiu“, jo simboliais, reikšme, demonstravo stilizuotus „Gyvybės medžius“ tautodailės albumuose. Apie  „ Gyvybės medį“ stovyklautojams vaizdžiai papasakojo ir Alytaus rajono Daugų kultūros centro Alovės filialo administratorė Ramunė Miškauskienė. Ji pristatė sukurtus „Gyvybės medžius“ įvairiems metų laikams (verbų medis, žolinės medis, jievaras, eglutė). Daug sužinoję, stovyklautojai patys kibo į darbą – kūrė savo „Gyvybės medžius“ ir juos pristatė vieni kitiems. Po pietų Ramunė Miškauskienė visus pamokė liaudies žaidimų, simbolizuojančių gyvybę, augmeniją: „Pasėjau dobilėlį“, „Pjoviau šieną“, „Upytėlė teka“, „Grybų rauc“. Dienos refleksija atspindėjo šiandienos veiklą, patirtus įspūdžius, įgytas žinias.

Rugpjūčio 6 –oji prasidėjo ryto ratu, kurio metu minėme mįsles, aptarėme patarles apie seną ir jau benykstantį amatą – batsiuvystę. Taip pristatėme šiandienos temą. Apie šį amatą, jo ypatumus vaikai ieškojo informacijos internete. Rastą informaciją apibendrino ir parengė plakatą „Batsiuvystė“.

 Gyvai apie batsiuvystės amatą papasakojo Krokialaukio kaimo batsiuvys G. Paplauskas. Jis supažindino su specialiais batsiuvystės terminais, įrankių, priemonių, skirtų batams siūti pavadinimais, parodė senovinį 100 m. senumo presą ir pademonstravo, kaip jis veikia. Prie savo darbastalio amatininkas gamino šlepetes bei  aiškino, ką ir kaip daro. Visų akyse gimė pora naujų dar klijais kvepiančių šlepečių. Šis meistras ne tik pristatė batsiuvystės amatą, bet ir papasakojo, kaip gaminami žiedai šuliniams, rodė,  kaip virbulių pagalba randamas vanduo. Sodybos šeimininkė Dalia visus stovyklautojus vaišino obuoliais, linksmino liaudiškomis melodijomis, grodama akordeonu. Pamatę ant pastato sienos sukabintas svogūnų pynes, vaikai smalsavo, kaip jos supinamos. Maloni šeimininkė geranoriškai sutiko vaikus pamokyti pinti svogūną kasą ir džiaugėsi, kai visi kartu nupynė ilgą lygią pynę.

Pasak meistro, jis savo kūrinius pristato ir parduoda įvairiose mugėse, dalyvauja ne tik Lietuvos , bet ir užsienyje vykstančiuose seminaruose, kur garsina Lietuvos vardą bei populiarina nykstantį amatą.

 Apžiūrėję šlepečių parodą, mokytojos įsigijo batsiuvio unikalių darbų.

Grįžę į mokyklą vaikai piešė šlepetes ir jose atskleidė dienos veiklą bei patirtas emocijas.

                      Trečiadienis prasidėjo įvairiaspalvių margučių parodėle. Vaikai apžiūrinėdami margučius, aptarė, kokiais būdais jie išmarginti, dalinosi savo kiaušinių marginimo patirtimi, prisiminė, kaip kiaušinius dažydavo jų seneliai. Stovyklos vadovės demonstruodamos margučius papasakojo ir įvairesnių vaikams dar nežinomų marginimo būdų: marginimą vašku, aniliniais dažais, dekupažu, dažymą, panaudojant manų, ryžių kruopas, augalus ir kt.     

                      Į kiaušinių marginimo pamokėlę vykome pas Meškasalio kaimo  tradicinių amatų puoselėtoją Marytę Gilevičienę. Vos pasukus link kiemo mus pasitiko visa Gilevičių šeima su šiltomis šypsenomis veiduose. Pasijutome labai laukiami ir tarsi grįžę namo. Pirmiausia šeimininkė pakvietė apžiūrėti pačius naujausius savo kūrinius iš šiaudų. Buvome sužavėti Marytės kūrybiškumu, kantrybe, kruopštumu, veriant įspūdingo grožio sodus, erdvines augalines gėles, žvaigždes. Pasigėrėję meniškais dirbiniais, kibome į savo  kūrybinius   išbandymus: ant paruoštų kiaušinių ruošinių vašku kūrėme kiekvienas savo ornamentą, dažėme kiaušinius pasirinkta spalva, tirpdėme ir trynėme vašką bei grožėjomės savo margučiais. Darbuojantis vaikams padėjo ne tik menininkė, bet ir jos vyras bei anūkė.

                       Džiugu, kad tautodailininkės patirtį jau perėmusi ne tik jos dukra, bet ir jaunoji karta – anūkai. Mums labai malonu, kad menininkė džiaugiasi galėdama pasidalinti savo žiniomis,  patirtimi su kitais ir negaili nei savo laiko, priemonių,  darbo, kūrybinių idėjų. Jos nuoširdumas ir atsidavimas savo kūrybai žavi ir užkrečia kitus.

Ketvirtadienį vaikai atėję į klasę rado kamuolį vilnonių siūlų, kuokštą vilnos ir įvairių dirbinių iš jos: kojinių, kepurių, šalikų, megztinių. Aptarę,  iš ko gaunami šie drabužiai, plačiau susipažinome su žmonių auginamais naminiais gyvūnais –  avimis. Tai, ką sužinojome, pasitikrinome spręsdami kryžiažodį. Tą pačią temą plėtojome Alytaus miesto kraštotyros muziejuje edukacinėje programoje „Veltinukai“. Čia mums papasakojo, kad pirmoji vilna buvo gaunama iš bebro, kad kuo ilgiau laikoma, tuo ji tampa vertingesnė ir kt. Po to pristatė vilnos vėlimo būdą ir išmokė nusivelti  kamuoliuką. Visi svarstėme ką galima daryti iš šių kamuoliukų ir nutarėme grįžę į mokyklą suverti bendrus stovyklautojų karolius. Papramogavę jaunimo parke ant įvairių atrakcionų, supynių  su gera nuotaika grįžome namo ir ėmėmės suplanuoto darbo.  Visi pasidžiaugėme, kad mūsų rankomis padaryti karoliai ne tik labai spalvingi, gražūs, bet šiuo metu ir labai madingi.

Kad labiau pajustų vilnos savybes, vaikai gavo dar vieną darbą – kūrybinę užduotį: panaudojant vilną pagaminti ėriuką.Vaikų rankose  naujai „atgimusi“ vilna papuošė klasę ir traukė kiekvieno akį.

Penktoji diena prasidėjo mįslių ir minklių  apie naminius gyvūnus  minimu, kadangi šios dienos  tema buvo ūkininkavimas seniau ir dabar. Stovyklos vadovės papasakojo, kaip žmonės prisijaukino pirmuosius gyvūnus, kaip jie tvarkydavosi savo ūkiuose ir kaip ūkininkavimas ištobulėjo šiais laikais. Kai kurie šiuolaikiniai ūkininkai gyvūnus augina ne tik dėl naudos, bet ir pramogai. Į vieną tokį Vasiliauskų ūkį Kalvarijos seniūnijoje Trakėnų kaime vykome ir mes. Vos atvykus mus pasitiko reklaminis mini zoologijos parko stendas kviečiantis susipažinti su čia gyvenančiais gyvūnais. Vaikščiodami po zooparką pamatėme pačių įvairiausių gyvūnų ir paukščių: triušių, jūros kiaulyčių, beždžionių, šernų, ožkų, elnių, stirnų, lamų, zebrų, asilų, juodųjų, baltųjų  gulbių, stručių, papūgų, balandžių ir kt. Labiausiai vaikus sužavėjo zooparko pasididžiavimas – tigrai ir liūtai. Švelnius jausmus vaikams ypač žadino tie gyvūnai, kuriuos galėjo paliesti ir paglostyti, tai avys, ožkos, poniai, zebras, mažučiai šunyčiai. Didžiulę nuostabą stovyklautojams kėlė Jokūbo avys, turinčios keturis ar net penkis ragus. Visus juokino laisvai po teritoriją bėgiojantys vietnamietiški paršiukai.

Šiek tiek apilsę, vaikai apsidžiaugė suradę žaidimų ir poilsio aikštelę, kurioje galėjo suptis įvairiose sūpuoklėse, čiuožinėti, laipioti ir žaisti smėlio dėžėje. Pamatę daugybę įvairių gyvūnų ir pilni įspūdžių sugrįžome į mokyklą, kur jau mūsų laukė direktoriaus pavaduoja ugdymui J. Petkevičienė, mokyklos virėja su kvepiančiais pietumis ir kiti darbuotojai, norėdami pasmalsauti apie kelionę.

Labai džiaugiamės ir dėkojame UAB „Pontem“ už stovyklos uždarymui skirtą skanų ir gražų tortą, direktoriaus pavaduotojai už palinkėjimus ir pasidžiaugimą, kad vaikai stovyklos metu galėjo tiek daug sužinoti ir patirti.

                       Pasivaišinę tortu,  vaikai išsakė savo nuomonę apie stovyklos veiklas ir  išreiškė viltį, kad ir kitus metus tęs veiklą etnokultūrinėje stovykloje.

                      Labai džiaugiamės stovyklautojais, kurie buvo žingeidūs, aktyvūs, kultūringi, draugiški,  norintys sužinoti ir pamatyti, pasidalinti savo kūrybiniais sumanymais su kitais.

                      Stovyklos simbolika: šūkis, himnas, vėliava lydėjo  visos stovyklos metu.

Šūkis  „Domėsimės uoliai, kaip gyveno mūsų senoliai“.

 Himnas

 „Etnokultūriniai vaikai

 Mokam viską mes gerai.

 Jau septynerius  metus

 Mes keliaujam pas visus.

 Daug išmokom amatų,

 Išmokinsim ir kitus.

Jei keliausit su mumis

 Ir klausysitės gerai,

 Tai jūs būsite protingi

 Ir labai labai žaismingi“.

Pradinių klasių mokytojos Renata Miškauskienė ir Sigutė Kaminskienė