Fotografas Vytautas Stanionis: „Dabar planus tenka derinti prie sparčiai kintančio laiko“

„Tada slėgė bedarbystė, bet kūrybiškumo užteko. Ieškant išeičių, labai
smagi idėja padaryti grupines miestelių gyventojų nuotraukas tiesiog žybtelėjo
galvoje vaikštant mieste“, – tolimus 1999-uosius prisimena
fotografas Vytautas Stanionis, kurio nuotraukos iš projekto „Dzūkai“ papuošė ir
naujausią „Dzūkų kalendorų 2020“. 

Jau treti metai iš eilės asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“
leidžiamas „Dzūkų kalendorius“ šiemet išsiskiria ryškiomis spalvomis ir dvelkia
praėjusio amžiaus pabaigos nostalgija – čia rasite fotomenininko V. Stanionio 1999-ųjų vasarą darytas
fotografijas, iš kurių žvelgia skirtingų Dzūkijos miestelių gyventojų veidai.
Visus juos galima gerai įžiūrėti, galbūt – net atpažinti draugus, artimuosius,
pažįstamus. Alovės, Nemunaičio, Babriškių, Miroslavo, Seirijų, Daugų, Dusmenų,
Pivašiūnų, Akmens, Krikštonių, Ryliškių, Metelių žmonės kadaise buvo
nufotografuoti prie savo kaimo bažnyčios po mišių.

Garsaus fotografo Vytauto Stanionio sūnus yra Lietuvos
fotomenininkų sąjungos narys, nuo 1972-ųjų dalyvaujantis parodose ne
tik Lietuvoje, bet ir Belgijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje,
Estijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Olandijoje bei daugybėje
kitų šalių.

Žinomo fotografo šeimoje augęs Vytautas,
paklaustas, kada tvirtai apsisprendė sekti tėčio pėdomis, atsakė, jog
vaikystėje kasdien matė, kaip daroma fotografija: „Gal tai ir padarė kažkokią
įtaką. Pirmasis nedidelis fotoaparatas – tėvo padovanotas, bet aiškus posūkis į
profesionalią fotografiją buvo jau po jo mirties. Jaunystėje didžiausią įtaką
darė aštuntojo dešimtmečio Lietuvos fotografijos pakilimas.“

Ne vieną asmeninę parodą surengusio fotomenininko darbai
saugomi Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Alytaus kraštotyros muziejuje,
Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje. Iš daugybės projektų menininkui vis dar
sužadina emocijas fotografijų serija „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“: „Buvo 2003-2004-ieji, kai ruošėmės
į Europos Sąjungą. Atrodė, kad viskas greitai keisis ir mes gyvenome
lūkesčiuose. Dvejus metus keliaujant po Lietuvą, ji labai priartėjo.“

Pakeliauti po Lietuvą, po spalvingus Dzūkijos miestelius,
teko ir dirbant prie projekto „Dzūkai“. Alytuje gyvenantis fotografas tuomet
rašė ir dienoraštį, kurį skaitant galima susipažinti su šio darbo užkulisiais.

Fotografo dienoraštyje minima, jog idėja fotografuoti Dzūkijos
miestelių gyventojus švystelėjo 1999-ųjų
balandžio 15-ąją. „Papasakojau žmonai,
ji greitai pritarė ir iš karto nuvažiavome į Nemunaitį tartis su klebonu dėl
fotografavimo. Netikėtai prasidėjęs serijos „XX amžiaus atminčiai“ kūrimas,
vėliau vystėsi į „Dzūkus“ ir metai tapo spalvingi“, – sako jis.

Anot fotomenininko, dzūkus
įamžinti prie bažnyčios po sekmadieninių mišių buvo nuspręsta todėl, kad taip
lengviausia surinkti didelį būrį žmonių: „Svarbiausia buvo su klebonu sutarti,
kad mišioms pasibaigus jis parapijiečiams viską gerai paaiškintų: išėjus
neišsiskirstyti, susirikiuoti, yra fotografas ir bus daroma nuotrauka šiam
amžiui atminti.“

„Beveik visada buvome kartu su
žmona ir vyravo pasitikėjimas šiuo mūsų sumanymu, bet buvo visaip. Dienoraštyje
liko įrašas apie tai, kad Akmenyje fotografavimas gal ir niekuo ypatingas, bet
bendravimas su žmonėmis, oro gražumėlis, bažnyčia – viskas taip miela, viskas
taip tinka. Jauku be galo. O štai Punioje numatytas fotografavimas neįvyko, nes
kažko nesuprato iš bažnyčios besiskirstantys žmonės“, – projekto užkulisiais
dalijosi V. Stanionis.

Paklaustas, ar, jo manymu,
įgyvendinti tokį projektą šiandien būtų sunkiau ar lengviau, menininkas atsakė,
jog dabar prie miestelių gyvenimo rečiau priartėja, bet „būtų įdomu palyginti
kaip buvo prieš dvidešimt metų ir dabar. Net skarelės turėtų būti kitokios.
Šiandien gal ir projektą rašyti reikėtų, be drono apsieiti būtų sunku,
internetas padėtų, tik neaišku, ar patys žmonės gaišti laiką norėtų.“

O tąsyk viskas buvo kitaip.
„Žmonės fotografuojasi noriai, jaučiu atvirumą, pasitikėjimą. Tik saulė trukdo.
Pro Simną grįžtame namo. Mašina taškosi tepalais, jai jau paskutinioji, bet
remontuoti nėra kaip. Gal greitai pavyks su nauja, o šią iš karto į laužą. Be
jokių sentimentų“, – rašoma fotografo dienoraštyje.

Paklaustas apie artimiausius savo
planus, kurių gretose – ir fotografijos muziejaus Alytuje įkūrimas, V.
Stanionis atsakė, jog „mums neseniai atrodė, kad kūryboje visada bus galima
saugiai remtis archyvu. Dabar visus planus tenka derinti prie sparčiai
kintančio laiko. Fotografijos muziejaus kūrimas –  ne mano idėja, bet nereikėtų jos neigti, o
asmeninėje kūryboje dar norėtųsi surankioti kažkokius  dabarties ir praeities gyvenimo fragmentus ir
į visumą juos sujungti jausmu.“

Naujausias – sieninis ir stalinis – „Dzūkų kalendorus“
skirtas ne tik „XX amžu atmyc“ ir ryškiomis, spalvingomis V. Stanionio
nuotraukomis pasigrožėti. Vartydamas šį leidinį, susipažįsti su trumpa tų
vietovių istorija, perskaitęs kalbininkės Astos Leskauskaitės parengtus
tekstukus, sužinai, kaip tame krašte yra šnekama, o etnologė Nijolė Marcinkevičienė
šįkart surinko įdomiausius receptus, mokančius pasigaminti gardžius patiekalus
iš įvairių augalų.

Pernai išleistas „Dzūkų kalendorus 2019“ buvo įvertintas trisdešimtąja,
jubiliejine Lauryno Ivinskio premija kaip geriausias metų kalendorius, o dabar
prieš akis – „Dzūkų kalendoraus 2020“ pristatymų maratonas.

Lapkričio 5-ąją kalendorius bus pristatytas Vilniaus apskrities Adomo
Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, leidinio sudarytojai aplankys Lazdijus,
Alytų, Seirijus, Panevėžį, Trakus bei kitus Lietuvos miestus ir miestelius.