Fotografė Greta Skaraitienė: „Geram portretui visada reikia dviejų energijos“

Jokių susitarimų ir pasiruošimo – tik tai, ką per metus atnešė gyvenimas.
Jokios atskiros platformos – žmonių portretai ir jų aprašymai įsiterpdavo tarp
kitų įrašų fotografės Gretos Skaraitienės socialiniuose tinkluose. Lietuvos
valstybės atkūrimo šimtmečiui pasidovanojusi 100 portretų žmonių, kurie ją
supa, fotografė iš tiesų padarė dovaną Lietuvai. 

Prieš Kalėdas
tokią dovaną gaus Merkinė. Čia įsikūręs „Merkinės fabrikas“ pakvietė ilgametę
žurnalo „Žmonės“ fotografę, Lietuvos spaudos fotografų klubo apdovanojimų
„Auksinis kadras“ nominantę G. Skaraitienę surengti parodą „100 tikrų žmonių
portretų“. Paroda atidaryta gruodžio 17 dieną. 

Greta, prisimink, kaip kilo parodos „100 tikrų žmonių portretų“ idėja?

Tais metais, kai
Lietuva šventė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, susimąsčiau, o kaip aš galėčiau
švęsti kartu? Ilgai sukti galvos nereikėjo – kaip kitaip fotografas gali save
įprasminti, jei ne per nuotraukas? Tada ir nusprendžiau per šventinius metus sukurti
šimto žmonių portretus. Atranka buvo paprasta – tie žmonės turėjo sukelti
gerus, šiltus jausmus. Pažadėjau sau: kai tik pajusiu širdyje šilumą,
nedvejodama, nepaisydama jokių aplinkybių, eisiu jį fotografuoti. Štai kodėl
portretai nesurežisuoti, jiems neparinkta speciali vieta ar šviesa. Jie –
spontaniški ir tikri, fotoaparato mygtuką nuspausdavau greitai, kai žmonės dar
nė nepradėdavo pozuoti.

Kai pirmuosius
portretus sukėliau į savo „Facebook“ profilį, netikėtai susikūrė gerbėjų
komanda, nekantriai laukdavusi, kas taps kitu šimtuko personažu. Kai šimtukas
buvo surinktas, toji komanda ėmė mane skatinti, kad surengčiau parodą. Be jų to
nebūčiau sugalvojusi.

Dabar paroda keliauja
per Lietuvą, pastebėjau, kad žmonėms ji patinka. Sulaukiu padėkų už geras
emocijas, kurias skleidžia mano nuotraukos. Viliuosi, kad pažiūrėję nuotraukas
jie patys norės nufotografuoti savo sutiktų žmonių šimtuką. Ir jei ne
fotoaparatu, tai širdimi.

Ar gali pasakyti, kokios profesijos žmonių tame šimtuke atsidūrė
daugiausia?

Niekada
neskaičiavau, nebuvo svarbu. Kur kas svarbiau man buvo tai, ar žmogus
charizmatiškas, ar jis mėgsta tai, ką daro, ar drąsiai reiškia savo nuomonę.
Šimtuke yra nemažai aktorių, menininkų, yra politikų ir fotografų, yra visai
nepažįstamų ir labai man artimų žmonių. Visi mieli ir brangūs. 

Tavo fotografijose užfiksuoti ir tie, kurie jau paliko šį pasaulį. Koks
jausmas sklaidyti jų nuotraukas?

Kad ir kaip
būtų gaila, žmonės išeina, bet toks yra gyvenimas. Būta net mistinių dalykų –
vieną dieną ant žemės nukrito žinomo kino operatoriaus Jono Griciaus portretas.
Netrukus jo netekome. Žmonės išeina, tačiau gyvi lieka mano nuotraukose ir
žmonių širdyje.

Daug metų fotografuoji žvaigždes, turbūt žinai daugybę jų paslapčių. Kokie
moraliniai aspektai yra svarbūs tavo darbe?

Egzistuoja
toks posakis: neįmanoma įlįsti į kito žmogaus kailį. Todėl vengiu kritikuoti ar
smerkti kitus, dažniausiai bandau suprasti. Žmonės, būna, atsiveria,
pasipasakoja, bet fotografas – kaip kunigas. Visos paslaptys lieka nuotraukose.
O jau tada jose matote tai, ką matote. 

Ar esi pastebėjusi, kam labiausiai sekasi pozuoti?

Scenos žmonės,
be abejo, tai daryti moka, tačiau negali apibendrinti, kartą vienas garsus
aktorius manęs paklausė prieš fotosesiją: „Ką daryti, kaip būti?“ „Būk savimi“,
– sakau, o jis man: „Neee, taip negaliu. Mes, aktoriai, galime persikūnyti į
bet ką, o savimi būti nemokame. Tai – pats sunkiausias dalykas.“ Toks
atsakymas, prisipažinsiu, mane šiek tiek šokiravo.

Ir pati
kartais svarstau: koks portretas man būtų brangesnis? Ar tas, kurio sukūrimas
neišsunkė daug jėgų, bet yra suvaidintas, ar tas, kurį padaryti nebuvo lengva,
bet yra tikras?

Šiais bėgimo
laikais reikia mokytis stabtelėti. Pirmiausia ne imti fotoaparatą, ne
fotografuoti, o pakalbėti, pasivaikščioti, gal kartu išgerti arbatos. Žmonės
yra skirtingi, vieni greičiau atsipalaiduoja priešais fotografo objektyvą,
kitus ilgai reikia šildyti. Fotografavimasis neturi tapti kančia, greičiau
smagiu žaidimu, kuriame esi savimi. Nėra lengva, žinau. Bet tam ir esame mes,
fotografai, kad žmonėms padėtume.

Yra nemažai
žmonių, su kuriais po fotosesijos susidraugavau ir visada džiaugiuosi
susitikusi.

O tau pačiai patinka fotografuotis? Kas yra padaręs geriausią tavo
portretą?

Kažkada
reikėjo fotografuotis žurnalui – fotosesijoje dalyvavo stilistas, visažistas ir
fotografas. Kaip sunku! Vyras, pamenu, juokėsi: žinosi, ką jaučia tavo
modeliai, kai juos kankini. Po to karto į savo modelius žiūriu su dar didesne
pagarba.

Mano vyras
Vygintas yra fotografas. Jis visada šalia ir gali mane neskausmingai
nufotografuoti.

Šiais laikais
visi, visur ir labai dažnai fotografuojamės telefonais. Bet ar daug turime
portretų, kuriuos norėtume turėti asmeninėje ar šeimos fotoistorijoje? Man
labai gaila, kad išnyksta fotoalbumai, juk taip smagu vartyti puslapius albumų,
kuriuos paliko mūsų seneliai ir močiutės. Juose – mūsų istorija, protėviai,
šaknys. Mėgstu vartyti albumus. Kai vaikai buvo maži, klijuodavau nuotraukas,
aprašinėdavau, bet, prisipažinsiu, tai dariau seniai. Gal reikės vėl pradėti?

Ką tau reiškia fotografuoti žmogų?

Didžiulę
laimę. Žiūriu į žmogų iš kitos objektyvo pusės ir jaučiu dėkingumą, kad jis
atiduoda man dalelę savęs, savo emocijas, parodo savo vidų. Norint sukurti gerą
portretą visada reikia dviejų žmonių, kurie apsikeičia energija. 

Ar rengdama šią parodą sužinojai ką nors naujo apie save?

Pirmiausia,
kad nemoku viešai kalbėti (juokiasi). Bet susitikimai, parodų
eksponavimas padovanojo tiek naujų, gražių žmonių ir tiek malonių emocijų,
bendravimo, kad ir kalbėti pramokau. Supratau, kad svarbiausia gyvenime –
džiaugtis esama akimirka, padėti kitiems ir dalytis savo kūryba. Žmonės, ypač
mažesniuose Lietuvos miesteliuose, nori parodų, susitikimų, bendravimo. 

Gretos Skaraitienės parodą „100 tikrų žmonių portretų“ organizuoja
„Merkinės fabrikas“, finansuoja Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo
programa „Kultūra“.