Gardus duonelės kvapas Varėnoje

Spalio mėn. pabaigoje „Žilvičio“ vaikų lopšelio-darželio „Bitučių“ priešmokyklinio ugdymo grupės vaikučių noseles kuteno saldžiarūgštės duonelės kvapas. Tą dieną lankėmės Marcinkonių kaime Rūtos Sakalienės sodyboje, kur dalyvavome edukacinėje pamokoje „Ilgas duonos kelias“. Pirmiausiai vaikučiai išgirdo, kaip ponia Rūta nusiteikia duonelės kepimui, atitinkamai apsirengia. Tada vaikučiai apžiūrinėjo jau iškūrentą duonkepę, pajuto iš jos sklindantį karštį. Kartu su vaikais R. Sakalienė surišo pušų skujelių šluotelę, kurios pagalba iššluojamos žarijos ir pelenai, tuo pačiu dezinfekuojamas pečius, į kurį vėliau bus pašaunama duonelė.
Prieš imantis darbo, vaikai kruopščiai nusiplovė rankeles, o tada stengėsi kuo geriau ištepti kepimo formas aliejumi, pabarstyti jų kraštus rupaus malimo miltais, dugną iškloti ajerais. Taip paruoštoje formoje iškepta duonelė lengviau išimama. Nekantriai laukėme kada galėsime džiaugtis savo darbo rezultatais. Štai ir atėjo laikas nuo šilto pečiaus nukelti ąžuolinį kubiliuką, kuriame pūpsojo ankstų rytą užmaišyta ir jau spėjusi iškilti duonelės tešla. Oi, ne visoms išlepusioms nosytėms šis savotiškas kvapas patiko…
Sukrėtus tešlą į kepimo formas, vaikai ją glostė, suteikdami atitinkamą formą, tepė virtų bulvių-vandens kremuku. Kiekvienas savitai, išradingai stengėsi papuošti kepaliuko viršų, piešdamas ant jo įvairius ornamentus. Šeimininkė paaiškino, jog mūsų proseneliai, formuodami patį pirmąjį kepaliuką visuomet delnų kraštais įspaudavo kryžiaus ženklą. Į pečių šis kepaliukas būdavo šaunamas pirmas, o valgant ant stalo dedamas paskutinis: taip visi suprasdavo, jog atėjo laikas maišyti ir kepti naują duonelę.
Visiškai nepailgo ir tos dvi laukimo valandos, per kurias duonelė kepė. Tuo metu ugdytiniai vaišinosi sumuštiniais, arbata, klausėsi ponios Rūtos sekamų dar niekur negirdėtų pasakų, žaidė įvairius žaidimus. Vėliau visi stebėjome, kaip iš pečiaus ištraukta duonelė vandenėliu buvo prausiama ir austu rankšluosčiu užklojama, jog pailsėtų.
Į namus visi sugrįžome pavargę, bet laimingi. Nosytes kuteno saldžiarūgštės duonelės kvapas, toks artimas ir tapęs savu, nes juk mūsų pačių mažosios rankelės tą duonelę glostė, puošė, ližės pagalba į pečių šovė…
Džiaugiuosi, jog su ugdytinių tėveliais suteikėme puikią progą vaikams pažinti ir perimti tautos kultūrą, remiantis tautos tradicijomis, dzūkų kulinariniu paveldu, amatais ir tradicijomis: šiuo atveju duonelės kepimu. Juk keičiantis žmonių patirčiai, pasaulio suvokimui, gyvenimo būdui kinta ir visuomenės tradicijos, papročiai ir įpročiai. Tad kol dar gyva mūsų tėvų ir senelių dvasia, kviečiu pedagogus nepamiršti tautos šaknų ir būti tradicijų puoselėtojais, stengtis jas perduoti ir įtvirtinti augančiai kartai. Juk mūsų protėvių stiprybė glūdėjo žmogaus ryšyje su gamta, tikėjimu gyvybe ir jos garbinimu, tradicijų ir papročių išlaikymu, jų perdavimu iš kartos į kartą. Tad pasinaudokime tuo ir mes, kasdienybės vis labiau įsukami į naujausių įvykių ir rūpesčių verpetą. Atminkime, jog senovės tradicijos padeda nepamiršti tautos šaknų, kurios įsismelkia mūsų dvasion su motinos lopšine, močiutės pasakomis, visu kūrybiniu tautos paveldu ir Tėviškės gamta. Protėvių patirtis mūsų kraujuje, o kūryba – jaunosios kartos rankose – gal tai ir bus mūsų tautiškumo augimo ir išlikimo šaltinis.

Irena Romaškienė, Varėnos ,,Žilvičio’ vaikų l/d

priešmokyklinio ugdymo pedagogė, auklėtoja-metodininkė