Interviu su daugiške irkluotoja Arina Kavaliauskaite
Danielius.net
Visai neseniai važiuodamas Daugų-Rimėnų keliu pamačiau šalikelėje bėgančią dvyliktokę daugiškę Ariną Kavaliauskaitę, ilgametę Daugų krašto irkluotoją, daugybės varžybų laimėtoją. Kilo mintis ją pakalbinti, kaip jai sekasi, kokias ji puoselėja viltis ateičiai ir pan.
Arina, kada atėjai į pirmąją irklavimo treniruotę?
Kadaise mano brolis ir pusbrolis kartu aktyviai treniravosi Daugų irkluotojų būrelyje, tad ir man knietėjo taip pat kuo greičiau prie jų ant Daugų Didžiulio ežero prisijungti. Pamenu, jog buvau pirmoje klasėje, kai mama trenerio Jono Juonio paprašė, kad mane priimtų į savo treniruojamų auklėtinių būrį. Buvau visai „spaliukė“, tad jei ne artimi šeimos nariai, vargiai būčiau taip anksti ten pakliuvusi.
Kiek pamenu pirmosios rudens treniruotės buvo sporto salėje, kur iki pat pavasario sportavome ko treneris mokė…
Koks buvo tavo pirmasis įspūdis patekus su baidare ant vandens?
Neblogas. Gyvenant šalia tokio ežero, jau mokėjau plaukti , todėl vanduo buvo nebebaisus, tačiau vos įsėdus į baidarę, pirmasis patarimas mane sutrikdė. Sako man suk vairą, o aš žiūriu kur čia tą vairą surasti.
Kada iškovojai pirmąjį medalį?
Tas pirmasis buvo 2005 –aisiais. Man buvo 12 metų . Tuometinėje Daugų vidurinėje mokykloje padariau 12 prisitraukimų ir iškovojau pirmąją vietą. O netrukus ir ant vandens pradėjau pildyti medalių kolekciją. Pirmoji konkurentė Dauguose buvo šiek tiek už mane vyresnė Judita Baliukynaitė. Kad ją aplenkčiau, reikėjo man pačiai dar paūgėti iki ketvirtos, penktos klasės. O kadangi visada buvau lengvutė, tai visi aplinkiniai po finišo ir juokdavosi, jog ne aš atirklavau, bet mane vėjas ant bangos atnešė…
Kokiose rungtyse dalyvauji?
Labiausiai mėgstu plaukti vienviete, dviviete ir keturviete baidare 200 ir 500 m distancijose. Pasiekus neblogų rezultatų, buvau sulaukusi kvietimų pastoviai treniruotis ir mokytis Vilniuje, bet nusprendžiau pasilikti gimtuosiuose Dauguose.
Kur teko varžytis?
Dažniausiai Lietuvoje – Šiauliuose, Trakuose ir žinoma Dauguose – didžiausiose šalies irklavimo bazėse. Tačiau yra tekę sudalyvauti ir Lenkijoje.
Kaip tau prie intensyvių treniruočių pavyko suderinti kasdienius mokslus?
Niekur nedingsi. Visada turėjau konkrečią dienotvarkę, kada – į treniruotes, kada ruošti pamokas, antraip išsibalansavus niekur gerų rezultatų būčiau nepasiekusi. O iki dabar viskas sekėsi man labai puikiai. Esu įsitikinusi, kad tam padėjo didelis užsispyrimas, kantrybė ir žinoma sėkmė.
Tavo nuomonė apie šiandienos irklavimo “išnykimą” Dauguose? Kas dėl to kaltas?
Gaila, kad politikai sutapatina visas sporto ir mokslo sritis į vieną bendrą 9 mėnesių mokslo metų sezoną. Juk pats intensyviausias irklavimo sezonas yra ne žiemą ar pavasarį, o vasarą, kai tada pagal Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos visus popierius yra atostogos. Dėl tokio absurdiško grafiko nebėra kam beveik nemokamai ir vaikų treniruoti. Kol buvo ilgametis entuziastas Jonas Juonys, tokių kvailysčių niekas ir nepajuto, nes jis dirbo ne dėl atlyginimo dydžio, o dėl Daugų krašto vaikų gerovės ir pasiekiamų puikių rezultatų ne tik šalyje, bet ir užsienyje.
O šiemet ilgamečiai Daugų irkluotojai, iširus normaliam treniruočių ir varžybų procesui, sportinę formą palaiko kas kaip gali ir nori. Todėl ir aš kasdien bėgioju, ar plaukiu baidare.
Ar sportuodama laikaisi kokių dietų?
Oi, ne. Valgau viską ir kiek tik noriu. Man net keista būna pažiūrėti į verkšlenančias paneles, moteris dėl jų netobulų formų ir vis priaugančio svorio. Norint išlikti lieknai, gražiai ir žvaliai, nepakaks dietos; reikia užsiimti ir atitinkamu sportu.
Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
Patinka fotografuoti, pabūti fotomodeliu, miške pagrybauti, neatsisakau pažaisti krepšinio ar tinklinio su draugais.
Ko sieksi ateityje?
Mėginsiu stoti į medicinos mokslus, po to gal į treniravimą, kad įgyta patirtis ant vandens būtų kuo arčiau kasdieninio gyvenimo. Kuo daugiau visko išmoksiu, tuo tik lengviau bus siekti užsibrėžtų tikslų. Pažiūrėsim.
Koks meilės statusas?
Hm, užimta. Turiu ilgametį draugą, patarėją…