Interviu su Donata Bankauskaite, aktyvia Pivašiūnų abituriente

Danielius.net

Po ilgokos pertraukos, pradedu intensyvią straipsnių rubriką interviu apie įdomius Dzūkijos (ir gal ne tik) žmones.

Šįkart pokalbis su aktyvia Alytaus rajono Pivašiūnų vidurinės mokyklos abituriente Donata Bankauskaite. Iš pažiūros tai labai rami jauna šviesių plaukų mergina, tačiau tai tik apgaulingas pirmasis įspūdis. Iš tikrųjų ji – be galo veržli ir talentinga jauna asmenybė, kurios produktyvi veikla matoma kapelų pasirodymuose, savo mokykloje, net ir Lietuvos mokinių parlamente. 

Donata, papasakokite apie save…

Esu Donata Bankauskaitė, Pivašiūnų vidurinės mokyklos abiturientė. Atrodo dar neseniai pravėriau mokyklos duris, o jau prabėgo beveik dvylika metų, kai diena iš dienos neleidžiu ramiai gyventi Pivašiūnų vidurinės mokyklos mokytojams.
Nors mokausi Pivašiūnuose, tačiau gyvenu šiek tiek atokiau – pačiame Alytaus rajono pakraštyje – Statkiškėse. Čia vos keli namai ir juose, deja, bendraamžių nėra. Taip, tai labai gražus, ramus, ežeringas kampelis, kur gali elgtis taip, kaip širdis geidžia: dainuoti, groti dieną naktį, nes artimiausi kaimynai gyvena ganėtinai toli. Kol buvau maža, būdavo šiek tiek liūdna, nes grįžus namo po pamokų, negalėdavau išbėgti pažaisti su draugais. Žinoma, vasarą gelbėdavo dviratis, o dabar, kai pati turiu vairuoto pažymėjimą – viskas žymiai paprasčiau. Galbūt tai ir pastūmėjo užsiimti įvairia popamokine veikla. Niekada nemėgau anksti grįžti iš mokyklos. Dar pirmoje klasėje nusprendžiau, kad vien pamokų man negana. Tad nuėjau pas muzikos mokytoją ir pasakiau, kad noriu groti smuiku. Dabar net stebiuosi, iš kur turėjau tiek drąsos. Džiaugiuosi šiuo savo sprendimu, nes jau dvyliktus metus „nepaleidžiu“ smuiko iš rankų. Dėl to esu labai dėkinga savo mokytojui Algirdui Glovickiui, kuris padėjo atrasti šiokią tokią muzikantės gyslelę. Prieš kelerius metus baigiau Alytaus rajono meno ir sporto mokyklą, vienu metu lankiau net keturis kolektyvus, tačiau šiuo metu groju tik dvejuose: kapelijoje „Griežliukė“ bei „Pivašiūnai“. Retkarčiais paimu gitarą į rankas. Neretai groju su draugais, sesėmis, kurios muzikai taip pat neabejingos.
Nuo mažumės aktyviai dalyvauju mokyklos gyvenime. Priklausau mokinių bei mokyklos tarybai. Stengiuosi save išbandyti įvairiuose konkursuose, kur kartkartėmis pasiseka. Turiu nemažai laimėjimų tiek rajono, tiek Lietuvos mąstu. Šiuo metu ruošiuosi dvejoms respublikinėms olimpiadoms.
Būdama devintoje klasėje, mokytojų bei draugų paskatinta, dalyvavau VI Lietuvos mokinių parlamento rinkimuose. Mokyklos etape laimėjau, rajone – nepasisekė. Tačiau prabėgus dvejiems metams, išgirdus apie VII LMP rinkimus, nusprendžiau pabandyti antrą kartą. Ir man pavyko. Nugalėjus 12 kitų Alytaus rajono pretendentų tapau Alytaus rajono atstove Lietuvos mokinių parlamente. Tai atvėrė daugybę kelių, o kas svarbiausia – labiau pažinau save. Visų pirma buvau eilinė LMP narė – „varguolė“ – taip mes pasišaipome vieni iš kitų, tačiau prabėgus vos porai mėnesių tapau Vaiko gerovės darbo grupės pavaduotoja bei Alytaus regiono pirmininke – LMP valdybos nare.

Tavęs nepažįstant, tikrai atrodai jauna rami mergina, dar kiti pasakytų “tylenė”, o iš tikrųjų esi veržli kaip ugnikalnis?

Taip, neretai žmonės, kurie manęs gerai nepažįsta, mano, kad aš labai rami ir tyli. Ir greičiausiai ne veltui, nes būdama tarp naujų žmonių aš neparodau savo tikrojo veido. Galbūt nelabai pasitikiu naujais pažįstamais, man reikia priprasti prie jų, kad galėčiau laisvai elgtis. Tačiau kuomet organizuoju renginius, sakau viešas kalbas ar dalyvauju posėdžiuose, žmonės mane mato visiškai kitokią: drąsią, pasitikinčią savimi, „veržlią kaip ugnikalnis“, nes darau tai, ką moku ir kuo tikiu. Mane supančių žmonių akimis aš nuolat nenustygstanti, pernelyg ekstremali, visuomet ieškanti naujos veiklos. Man neretai būna nuobodu pertraukų metu. Dainuoju, šoku, vaidinu ir dar visokiausias nesąmones darau. Tai padeda man atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laisvas minutes. Stengdamasi prasiblaškyti, išlieti savo energiją, neleidžiu snausti ir aplinkiniams.

Kaip sugebi visur suspėti?

Nepasakyčiau, kad esu labai užsiėmus, kaip kitiems kartais atrodo. Tiesiog stengiuosi turiningai išnaudoti kiekvieną akimirką. Kai nori, randi laiko viskam. Mokykla, repeticijos, linksmos kelionės dviračiu, keletas namų ruošos darbelių, skype konferencijos su LMP nariais, pozicijų ruošimas, renginių/akcijų organizavimas, įvairūs seminarai, konkursai… na ir kartais dar namų darbai, kuriems, greičiausiai, skiriu per mažai laiko. Taip ir prabėga keturios savaitės dienos, pilnos įdomios veiklos. Kuo daugiau turi darbų, tuo daugiau jų ir padarai.
Tačiau penktadienis bei savaitgaliai – šventas dalykas. Tai nerealus laikas su draugais: poilsis, kelionės, slidinėjimas, vandenlenčių sportas, daugybė nuotykių.
Muzika, sportas bei visuomeninė veikla – tai trys dalykai, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo.

 Kaip sekasi mokslai, juk netoli ir abitūros egzaminai?

Visuomet mokiausi pakankami gerai, na, nebent šių mokslo metų pradžioje šiek tiek silpniau. Bent jau mokytojai man bandė tai įrodyti. Pamokų metu stengiuosi neeikvoti laiko veltui, o įdėmiai klausyti – pasisemti kuo daugiau žinių, kad vėliau nereikėtų papildomai dirbti. Kasmet dalyvauju rajoniniuose/respublikiniuose konkursuose, olimpiadose. Dešimtoje klasėje buvau net 5 rajoninių olimpiadų prizininkė, šiais metais užėmiau pirmąją vietą tiek lietuvių kalbos, tiek matematikos rajoninėse olimpiadose, esu daugelio konkursų prizininkė (IQ internetinis konkursas, II vietą tarptautinėje įskaitoje, UNICUM II vieta Lietuvos mastu, matematikos konkursas „Kengūra“ – tris kartus patekau į 50 geriausių Lietuvos matematikų grupę…).
Taip, egzaminai artėja, bet dėl to labai nesijaudinu, nes mano nuomone, tai tik vienas iš daugelio išbandymų, kuriuos dar patirsime ateityje. Neseniai teko rašyti bandomuosius egzaminus. Supratau – reikia mokytis dar labai daug, bet įsitikinau, kad visgi, per 12 metų stipriai patobulėjau.

Ką svajoji studijuoti?

Studijos? Tai pats nemėgstamiausias mano klausimas. Šiuo metu esu tikrai beviltiškoje situacijoje, kadangi negaliu įsivaizduoti, kurią sritį pasirinkus, būčiau laimingiausia. Man patinka daugybė veiklų ir tuo pačiu, nėra nei vienos, kuri būtų žymiai svarbesnė ir įdomesnė už kitas. Svarstau apie studijas ISM ar Vilniaus universitete, siekiant finansininkės, statistikės ar informalogės bakalauro laipsnio. Galbūt per daug optimistiškai nusiteikus esu, bet tikiu, kad turiu pakankamai laiko pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią.

Mokslai, popamokinė veikla, o kaip meilė? Turi vaikiną?

Greičiausiai, į šį klausimą atsakysiu labai trumpai. Arba keliu per didelius reikalavimus, arba su manim kažkas negerai, bet šiuo metu pažįstamų rate tokio žmogaus nėra.

Jei ateityje taptum politike, ką pirmiausiai norėtum nuveikti kaimo žmonių labui?

Kadangi jau antrus metus mano visuomeniška veikla nukreipta mokinių kasdienybei gerinti, tai pirma mintis ir vienas ilgalaikių mano tikslų, kuris buvo iškeltas ir Lietuvos mokinių parlamente – sudaryti galimybę moksleiviams naudotis tarpmiestiniu transportu, mokant tik pusę kainos. Tai ypač aktualu rajonų mokiniams.
Bendrojo lavinimo mokyklų auklėtiniai – tai ta visuomenės grupė, į kurią, mano nuomone, turėtume investuoti daugiausiai, kadangi vaikystė ir paauglystė – svarbiausias asmenybės formavimosi tarpsnis.
Deja, šių dienų Lietuvoje yra visiškai kitaip. Ne visi tėvai gali sau leisti sumokėti 20 litų ar daugiau už vaiko kelionę į naudingą paskaitą, šokių būrelį ar teatro spektaklį miesto centre. Vaikai iki 7m. važinėja nemokamai, studentai turi nuolaidą. O kur moksleiviai? Iš politikų girdėjau daug paaiškinimų. Vienas iš jų: „mokiniai gyvena netoli mokyklų, juos nuveža ir parveža mokykliniai autobusai, tad jiems nereikalingos nuolaidos“. Tačiau kur neformalusis ugdymas? Toks požiūris žlugdo mokinių siekį tobulėti, visuomeniškos asmenybės formavimąsi už mokyklos ribų. Taip pat, tokiu būdu didinama atskirtis tarp miesto ir rajono mokinių, nes mokiniai, iš mažesnių miestelių, dėl didelių transporto kainų praranda galimybę tobulėti…
Taip, sutinku, kad jei mokiniams būtų suteikta nuolaida, kitą dalį kelionės kainos turėtų padengti mokesčių mokėtojai, t.y. patys vaikų tėvai. Tai tarsi užburtas ratas… Tačiau taip visko palikti negalima. Sprendimas visuomet yra, tik reikia nuosekliai jo ieškoti.

Kaip į tavo tokią siautulingą veiklą reaguoja tėvai ir sesės? O gal ir jie yra tokie patys visuomenininkai kaip ir tu?

Tėvai skatina ir palaiko, bet dažniausiai nesigilina į tai, kuo užsiimu. Jiems svarbiausia, kad man tai patinka, tačiau kartais užsimena, jog per mažai laiko skiriu namų ruošai.
Kalbant apie seses – mes panašios. Tiek vyresnioji, tiek jaunesnioji mano sesės, laiko veltui taip pat neleidžia: dainavimo pamokos, mokinių taryba, studentų atstovybė, savanoriavimas, projektai…

Gal moki dar kuo nors groti?

Kaip ir minėjau, jau dvylika metų „nepaleidžiu“ smuiko iš rankų, prieš kelerius metus nutariau išmokti groti gitara. Retkarčiais pagroju pianinu, tačiau puikiais įgūdžiais negaliu pasigirti. Kartkartėmis, didžiųjų švenčių metu, tenka groti ir bažnyčioje, su kolektyvais koncertuoju įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose.

Ar skaitai knygas?

Tiesą pasakius, knygas skaitau labai retai. Anksčiau buvau įsitikinus, kad tai pats nuobodžiausias užsiėmimas, tačiau dabar – mano nuomonė kitokia. Aš labai džiaugiuosi, kuomet prisiverčiu paimti knygą į rankas, kadangi skaitymas lavina vaizduotę, be to, dažnai suteikia galimybę į daugelį dalykų pažvelgti kitu kampu. Deja, neretai knygas iškeičiu į aktyvesnę veiklą.
Žymiai dažniau skaitau įvairius straipsnius, man įdomu, kas vyksta aplink, domiuosi šių dienų aktualijomis – tai labai praplečia akiratį.

Gal savarankiškai mokaisi užsienio kalbų?

Labai norėčiau išmokti dar bent kelias kalbas, tačiau, greičiausiai, stinga užsispyrimo. Stengiuosi lavinti jau šiek tiek žinomų kalbų įgūdžius. Devintus metus mokausi prancūzų kalbos, daug dėmesio skiriu anglų kalbai, kuri dėl ypač didelės globalizacijos įtakos, tampa vis svarbesne, siekiant gauti norimą darbą, keliaujant, ieškant naudingos informacijos. Tačiau neužmirštu ir lenkų kalbos, kuria bendrauju su seneliais nuo gimimo bei stengiuosi tobulinti rusų kalbos žinias.

Kokios tavo mėgstamiausios sporto šakos?

Labai mėgstu komandinius žaidimus: krepšinį, futbolą, tinklinį. Nors ūgiu nepasižymiu, tačiau neretai dalyvauju rajoninėse krepšinio varžybose. Spėju, iš šono juokingai atrodo, kuomet toks žemas žmogus kaip aš, laksto po krepšinio aikštelę. Atšilus orams – nesiskiriu su dviračiu. Taip pat labai mėgstu ekstremalų sportą. Esu išbandžius keletą įdomesnių užsiėmimų, tokių kaip: slidinėjimas, snieglenčių sportas, nardymas ar skraidymas parasparniu. Jau seniai svajoju apie šuolį parašiutu. Laukiu nesulaukiu vasaros, kuomet įgyvendinsiu šį, jau ganėtinai seną, troškimą.

Ar didelę reikšmę gyvenime tau teikia bažnyčia ir tikėjimas?

Tikėjimas – turi tikrai didelę reikšmę. Labai gerai jaučiuosi įvairiuose katalikiško jaunimo susitikimuose, nes, visų pirma, ten daug laiko skiriama gyvenimo apmąstymams – tai padeda suprasti, kad neretai elgiesi ne taip, kaip turėtum. Nuo 10 metų dalyvauju Lietuvos jaunimo dienose, giedu bažnyčios chorelyje, kartais pritariu gitara, smuiku.

Kur ateity planuoji gyventi?

Kadangi mąstau apie studijas Vilniuje, tai artimiausius keletą metų, greičiausiai, ten ir praleisiu. Labai mėgstu keliones. Norėčiau labiau pažinti kitas kultūras, todėl planuoju keletą metų praleisti užsienyje, bet kadangi esu patriotė, tikiu, kad gyvensiu Lietuvoje – gražiame priemiestyje.

Už tai ką šiandien turi ir moki, kam esi labiausiai dėkinga?

Visų pirma – tėvams, nes jei ne jų palaikymas ir palankus požiūris į mano veiklą, greičiausiai nebūčiau tokia – kokia esu dabar. Taip pat esu labai dėkinga savo muzikos mokytojui Algirdui Glovickiui, kurio dėka, muzika tapo mano kasdienio gyvenimo dalimi. Niekada nepamiršiu pirmųjų smuiko pamokų – tų ilgų, bet tuo pačiu labai naudingų ir prasmingų mokytojo kalbų ne tik apie muziką, bet ir apie gyvenimą. Tai buvo pirmas žingsnis, padėjęs suprasti, kad norint pasiekti daugiau, reikia ieškoti savirealizacijos galimybių. Didelę įtaką mano veiklai turėjo vyresniosios sesės autoritetas. Visuomet stengiausi neatsilikti – tai buvo stimulas veikti.
Kitas svarbus žingsnis – Lietuvos mokinių parlamentas. Tai tarsi gyvenimo mokykla, kuri atima tikrai daug laiko, tačiau patirtimi atlygina su kaupu. Taip pat labai džiaugiuosi, kad mokausi būtent Pivašiūnų vidurinėje mokykloje. Žinoma, minusų tikrai yra, ir nemažai, tačiau būtent šioje mažoje rajono mokykloje sutikau pačius geriausius draugus, pažinau daugybę nuostabių mokytojų, laimėjau pirmuosius konkursus, kurie skatino stengtis toliau.

Pabaigai galiu pridurti, jog jau seniai supratau, kad norint būti visuomeniška asmenybe, reikia imtis iniciatyvos. Tad dabar, nors ir būdama abituriente, stengiuosi pagyvinti mane supančio jaunimo gyvenimą. Nesvarbu, kad nėra tokių būrelių, kurių aš ir mano draugai norime. Man patinka groti, užsiimti visuomenine veikla, sportuoti – tą aš ir darau, kviesdama prisijungti ir aplinkinius. Esu laiminga, nes darau tai, kas man patinka.
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, tad mąstykime pozityviau ir gebėkime įžvelgti gyvenime gražius dalykus.

Linkime sėkmės.