Interviu su Nerijumi Bakula – profesionaliosios muzikos festivalio “Vasaros sonata” organizatoriumi ir meno vadovu
- Varėnos rajonas Žmonės
danieliusnet
- 0
- 9 minutes read
Kalbiname Nerijų Bakulą – muzikantą, muzikos mokytoją ir profesionaliosios muzikos festivalio „Vasaros sonata“ sumanytoją. Jau ketvirtus metus iš eilės Varėnoje vykstantis festivalis kviečia klausytis gyvos, profesionalios muzikos gamtos apsuptyje. Apie tai, kaip gimė ši idėja, kokie iššūkiai lydėjo pradžioje ir kaip atrodo ateities vizija – šiame pokalbyje.
Kaip gimė mintis organizuoti muzikos festivalį?
Mintis kilo natūraliai – esu muzikantas, dažnai važinėju po Lietuvą, matau, kas vyksta kultūros srityje. Pastebėjau, kad net mažuose miesteliuose vyksta klasikinės, populiariosios klasikos ar džiazo festivaliai, tačiau mūsų krašte – nieko panašaus nebuvo. O jei ir buvo, tai labai pavieniai atvejai. Varėnos rajone vyravo folkloro renginiai, bet profesionaliosios muzikos – labai mažai.
Be to, gyvenu visai šalia M. K. Čiurlionio gimtinės, o čia beveik nėra jokio muzikinio ženklo, susijusio su juo. Pagalvojau – kodėl gi ne? Taip gimė “Vasaros sonata” pagal M.K.Čiurlionio paveikslų ciklą.
Kodėl pasirinkote Varėną?
Todėl, kad čia gyvename, čia kuriame, čia mokome ir auginame savo vaikus. Norisi, kad būtų gražu visame rajone, miesteliuose, bendruomenėse. Mus supa ypatingo grožio gamta.
Ar prisimenate pirmąjį festivalį? Kokia buvo pradžia?
Pradžia buvo visiškai spontaniška – be aiškaus plano ar didelio biudžeto, bet su daug entuziazmo. Vis dėlto koncertai pavyko sklandžiai – padėjo tai, kad pats jau ilgai esu muzikinėje „virtuvėje“, žinau, ką reiškia būti ant scenos ir užkulisiuose. Tad galėjau numatyti nemažai dalykų, kurie kitiems organizatoriams būtų buvę netikėti. Pirmasis festivalis buvo kaip mažas stebuklas – tarsi gimimas.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate kaip organizatorius?
Kai visi klausia apie iššūkius, man norisi pasakyti – o kodėl niekas neklausia apie džiaugsmą?
Visgi iššūkių tikrai yra. Pirmasis – oras. Antrasis – rėmėjai ir finansavimas. Trečiasis – kad viskas būtų atlikta profesionaliai: ir programa, ir techninis įgyvendinimas. Ir dar – kad visi dalyviai ir klausytojai pajustų muzikos galią, sielos virpesius.
Ar sunkiau organizuoti festivalį ne didmiestyje?
Negaliu lyginti, nes festivalio mieste niekada neorganizavau. Bet žinau, mūsų tikslas – kad rajono žmonės turėtų kur susirinkti. Be abejo, kviečiame ir svečius – bet festivalis pirmiausia skirtas rajono bendruomenei, maloniam susitikimui.
Kiek žmonių prisideda prie festivalio?
Pirmus tris festivalius dariau praktiškai vienas, su sūnų pagalba ir šiek tiek žmonos. Rėmėjų buvo vos keli. Dabar jau turime žmogų, kuris rūpinasi rinkodara, organizaciniais darbais, prisideda savanoriai, kelios įmonės. Bet vis tiek pagrindinis variklis išlieka tas pats – entuziazmas ir tikėjimas šia idėja.
Kaip atsirenkate atlikėjus ir programas?
Daug ką nulemia asmeniniai ryšiai šioje srityje – kai ką rekomenduoja pažįstami, kai ką pastebiu kituose festivaliuose. Kartais atlikėjai patys kreipiasi. Esmė – kad muzika būtų profesionali ir turėtų emocinį svorį. Nenorime bet ko – siekiame kokybės.
Kokia pagrindinė festivalio idėja?
1. Profesionalioji muzika – nesvarbu, ar tai klasika, džiazas, ar kita.
2. Čiurlionio atminimas – nes esame netoli jo gimtinės. Visi muzikai groja kažką iš M.K.Čiurlionio muzikos lobyno savame stiliuje. Labai to laukiame.
3. Lankytojų prieinamumas – kad kiekvienas Varėnos rajono žmogus galėtų išgirsti gyvą, tikrą, laiko patikrintą muziką.
Kaip festivalis keitėsi per ketverius metus?
Pirmasis buvo kupinas entuziazmo. Antrasis – vos įvyko, nes negavome finansavimo. Trečiasis – vyko be scenos ir per lietų. Bet augame – didėja lankytojų skaičius, festivalio žinomumas. Programos struktūra jau nusistovėjo: pimasis koncertas, susijęs su Čiurlioniu arba Varėnos rajonu, antrasis – populiarioji klasika, trečiasis – džiazas, ketvirtasis uždarymo koncertas, grįžtantis prie klasikos.
Kas labiausiai džiugina?
Gera, kai po koncerto žmonės ateina ir sako: „Vau. To Varėnoje dar nebuvo.“ Tada jautiesi, kad kažkas tikrai įvyko. Džiugina ne tik žiūrovų reakcijos, bet ir tai, kad tikrai įgyvendinome sumanymą ir kad tai neliko tik kalbomis, kad norėčiau, galėčiau ir pan.
Kuo labiausiai didžiuojatės?
Labiausiai – kad šiemet Varėnoje koncertuos Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Čiurlionio 150 -mečio proga. Tai buvo mano svajonė, nuo kurios ir prasidėjo mintis apie festivalį. Čiurlionio muzika jo gimtame krašte atliekama simfoninio orkestro.
Ar buvo akimirkų, kai galvojote viską mesti?
Buvo. Ir dabar būna. Ne man vienam. Bet padeda paprasti dalykai – miegas, nauja diena, žmonės, kurie palaiko, pokalbiai, hobiai. Jei niekam nereikėtų – neorganizuotume. Bet žmonės remia, ateina, klausosi. Todėl suprantu, kad reikia. Kai neliks rėmėjų ir klausytojų – nedarysime. Pasižadėjimo niekam nėra.
Kokie jūsų festivalio ateities planai?
Vizija paprasta – kad Varėnos rajono žmonės su savo šeimomis, draugais ar giminėmis galėtų susitikti, pabūti kartu. Gal prieš koncertą plaukti baidarėmis, pasivaikščioti miško takais, pagrybauti, o vakare – išgerti taurę vyno ir pasiklausyti gyvos muzikos. Mūsų koncertai – tai ne tik muzika, bet ir bendrystė.
Kaip galima prisidėti prie festivalio?
Kviečiame visus – tiek rėmėjus, tiek savanorius. Šiemet mums dar trūksta lėšų, bet neatsisakome nė vieno koncerto. Viską darome iki galo. Viskas prasideda nuo paprasto „taip“ – kiekviena parama, net maža, yra labai svarbi. Dėkojama jau esamiems rėmėjams ir pagalbininkams.
Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie dar nebuvo festivalyje?
Pas mus nėra fejerverkų – tik graži, tikra muzika, atlikta nuoširdžiai ir profesionaliai. Jei pasiilgote ramybės, paprasto, bet nuoširdaus ir stipraus buvimo – atvykite.
