Įtraukusis ugdymas – Lietuvos demokratinės raidos testas

Rugsėjo 1 d. įsigaliojo dar 2020 m. LR Seime priimti Švietimo įstatymo pakeitimai. Šie pakeitimai iš esmės atitinka pasaulinius įtraukiojo švietimo tikslus, įskaitant UNESCO Švietimo programą 2030, Darnaus vystymosi darbotvarkę ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo dar 2010 m. ir ją įsipareigojo įgyvendinti.

Įtraukusis ugdymas yra svarbi šios konvencijos 24-u straipsniu numatyta vaiko su negalia teisė. 2022 m. du Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetai, žmonių su negalia ir vaiko teisių (buvau pirmojo komiteto atstovas darbo grupėje), paskelbė bendrą pareiškimą dėl vaiko su negalia teisių, kuriuo patvirtino vaiko su negalia teisę mokytis įtraukiojo ugdymo sąlygomis lygiai su visais vaikais, nepatiriant diskriminacijos negalios pagrindu.

Dera priminti, kad LR Konstitucijos 138-u straipsniu įtvirtintos tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Be to, 18-o Konstitucijos straipsnio šviesoje, postuluojančiame žmogaus teises ir laisves kaip prigimtines, galima visiškai pagrįstai tvirtinti, kad įtraukusis ugdymas tapo strateginių Lietuvos demokratinės respublikos švietimo kaitos krypčių integralia dalimi.

Nuo dabar bendrojo ugdymo mokyklos nebeturi teisės, kaip kad turėjo iki šiol, atsisakyti priimti vaikus su pagalbos poreikiais, ir privalo priimti visus vaikus, gyvenančius mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Be to, mokyklos yra įsipareigojusios mokiniams suteikti būtiną pagalbą, jiems tinkamai pritaikyti ugdymosi sąlygas.

Pokyčius lydi nerimas ir abejonės

Lietuvoje pradėjo formuotis įtraukiojo ugdymo praktika, vis daugiau ir daugiau bendrojo ugdymo įstaigų įtraukusis ugdymas yra tapęs realybe. Nėra lengva ir paprasta, iššūkių netrūksta, tačiau tai – natūralu, nes įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra ne tiek kiekybinis, kiek kokybinis ugdymo paradigmų ir praktikos virsmas, pereinant nuo nuopelnais grįstos vaikų selekcijos prie bendrojo ugdymo prieinamumo ir ugdymosi sąlygų pritaikymo pagal vaiko ugdymosi poreikius. Tokios mokyklos, kurios nori ir gali pritaikyti ugdymo sąlygas tokį poreikį turintiems vaikams turėtų būti traktuojamos kaip labiausiai kokybiškos ir karaliauti reitingų viršūnėse.

Dėsningai, kaip ir kiekvienas sisteminis pokytis, taip ir visuotinis įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas, tapo nemenko nerimo šaltiniu. Neretai vaikų be negalios tėvai užprotestuoja negalią turinčio vaiko buvimą vienoje klasėje su savo vaiku. Mokytojai pagrįstai nerimauja dėl galimai per didelio vaikų skaičiaus klasėje ir naujų ugdymo proceso klasėje organizavimo metodų poreikio. Mokyklų vadovai nerimauja dėl įtraukiojo ugdymo išteklių stokos bei mokytojų trūkumo. Seime buvo iniciatyvų, kuriomis norėta legitimuoti nepakeliamos naštos nuostatą, suteikiančią mokyklos teisę atsisakyti priimti vaiką su negalia. Dažnai mokyklos priešinasi įtraukiąjam ugdymui argumentuodamos, kad neturi liftų, nors liftų reikia tik judėjimo sunkumų turintiems vaikams, kurių santykinai yra labai mažai. Yra labai daug įvairių ugdymo sąlygų pritaikymo poreikių turinčių vaikų, kuriems tereikia geresnio, profesionalesnio jų ugdymosi poreikių pažinimo, negalios supratimo, ugdymosi sąlygų pritaikymo. Negalia yra žmonijos įvairovės kontinuumo dalis. Negali būti taip, kad mokykla yra kitokia  nei visuomenė. Visuomenė yra įvairi, ją sudaro įvairūs žmonės, taip ir mokykla, ir klasė turi būti įvairi.

Regresyvios diskriminacinės pastangos

Šalia to galime matyti regresyvias pastangas, nubloškiančias Lietuvą atgal į sovietmetį. Argumentuojama už vaikų selekciją, randami įvairūs pretekstai nepriimti vaikų su pagalbos poreikiais, uždaryti jiems mokyklos duris. Prisidengiama neva nepakeliama našta, nors nieko nėra daroma, kad ši nepakeliama našta būtų sprendžiama. Argumentuojama specialistų trūkumu, prisidengiama ugdymo (ne)kokybės argumentu neva vaikai su negalia ir patys negali mokytis, ir kitiems trukdo. Matome, kad įtraukiojo ugdymo sprendimai ir finansavimas stringa savivaldybių lygmeniu.

Socialiniuose tinkluose šiomis dienomis išplito Širvintų rajono merės pasisakymas, kuriame teigiama, jog įstatymo pataisos yra prieštaringos. Merė akcentuoja vaikų su pagalbos poreikiais priežiūrą, bet ne ugdymą, tvirtina įgyvendinsianti vaikų su pagalbos poreikiais segregaciją, atskirtį nuo visuomenės. Politikė kalba apie mylimas atžalas, bet numano ir nemylimas atžalas – vaikus su pagalbos poreikiais. Populistinė jos kalba yra nukreipta prieš politinius oponentus, tuo pačiu juodinant (su nelabai maskuojamu fašizmo prieskoniu) įtraukiojo ugdymo idėją ir politiką, vaikai yra gąsdinami vaikais, su pagalbos poreikias. Savo kalboje merė nepateikia atsako į vaikų įvairovę, į įvairius vaikų poreikius pagalbai, bet priešingai – akcentuoja selekciją, segregaciją ir vaikų su negalia vaizdavimą juodomis spalvomis.

Iš Švietimo ministerijos pateiktų duomenų matyti, kad Širvintų rajono savivaldybei įtraukiojo ugdymo plėtotei skiriamas biudžetas savivaldybės išleidžiamas visai kitu tikslu. Švietimo viceministro Igno Gaižiūno „Facebook“ paskyroje skelbtais duomenimis, Širvintų rajono savivaldybė 2022 m. įtraukiąjąm ugdymui skyrė 292 tūkst. Eur, o jau 2023 m. skyrė tik 31,3 tūkst. Eur. Tuo metu valstybė 2022 m. Širvintų rajono savivaldybei skyrė 471 tūkst. Eur, o 2023 m. 522 tūkst. Eur. 2024 m. duomenimis, Širvintų rajono savivaldybei suplanuota skirti jau 600 tūkst. Eur. Anot viceministro, valstybės finansavimas švietimo pagalbai Širvintose didėja, o Širvintų dalis mažėja. Todėl savivaldybė neturi specialistų ir nepritaiko bendrojo ugdymo sąlygų vaikams su pagalbos poreikiais. Kur, mere, išleidžiate vaikams, turinčių poreikių, pritaikyti ugdymo aplinkas, skirtus pinigus?

Diskriminacinė „agresyvaus vaiko“ etiketė

Nerimo dėl įtraukiojo ugdymo fone žodis „negalia“ tapo negatyviai vaiką apibūdinančio žodyno trigeriu. Etiketės „agresyvus vaikas“ ar „emocijų ir elgesio sutrikimai“ tapo negalios ir įtraukiojo ugdymo sinonimais ir tariamu argumentu šalinti vaiką iš bendrojo ugdymo sistemos, ar atsisakyti jį priimti. Kad vaikai nebūtų baudžiami šitaip juos neigiamai apibūdinant, būtina dekonstruoti diskriminacinį žodyną.

Kaip apibrėžia Amerikos psichologijos asociacijos žodynas, agresija yra laikoma reakcija į frustraciją arba išmoktas elgesys, nukreiptas į fizinės ar psichologinės žalos padarymą. Agresija niekaip nėra siejama su negalia, kokia ji bebūtų, negalia nėra agresyvaus elgesio šaltinis. Emociniai ir elgesio sunkumai ar sutrikimai nėra negalios atributas, tai yra tiesiog vaikų grupė, kuriai reikalingas padidintas pedagoginis bei psichologinis dėmesys ir pagalba. Tai išsamiai aprašyta dar 2017 m., Švietimo ir mokslo ministerijos 5-ame leidinio „Švietimo problemos analizė“ numeryje.

Negalią turintys vaikai, kaip ir visi vaikai, gali elgtis ne pagal priimtas tinkamo elgesio normas. Kaip ir visiems vaikams, taip ir vaikams su negalia, gali pasireikšti įvairios reakcijos, kurios nėra malonios aplinkiniams ir gali turėti atžarumo bei atgrasumo požymių. Nervingas elgesys ar impulsyvios reakcijos nėra sąmoningas siekis sužeisti kitus ar pažeisti taisykles. Iš tiesų, toks elgesys nėra toleruotinas, bet būtina suprasti, kad agresija nekyla iš negalios, o labiau yra kaip atsakas į vaiko savybių jo ar jos aplinkoje nesupratimą, nepritaikytas ugdymo sąlygas, pagalbos poreikio netenkinimą. Be to, neretai vaiko su negalia netoleruotiną elgesį sukelia vaikų be negalios patyčios ar smurtas prieš jį ar ją. „Agresyvaus vaiko“ etiketė tėra iki-sąmoninės kitoniškumo baimės maskuotė.

Įtraukusis ugdymas reiškia paramą mokytojui

„Įtraukusis ugdymas prasidės tik tuomet, kai bendrojo ugdymo mokytoja/s panorės, kad vaikas su negalia būtų jo/jos klasėje“, – taip man kartą atsakė vienos įtraukios ugdymo mokyklos Lietuvoje pedagogės. Vien specialistai ir mokytojai padėjėjai nėra pakankama įtraukiojo ugdymo sąlyga. Bendrojo ugdymo mokytojo supratimas ir noras yra viena esminių įtraukiojo ugdymo sąlygų.

Nerealu sužadinti norą vien paprašius. Kad įtraukusis ugdymas būtų, privalu remti bendrojo ugdymo mokytoją. Ne specialistai, o bendrojo ugdymo mokytojai moko vaikus. Paramos mokytojui formos yra įvairios – nuo vaikų skaičiaus klasėje mažinimo, specialistų pagalbos iki kvalifikuoto mokytojo padėjėjo klasėje. Nesuteikdami paramos mokytojui diskredituojame įtraukųjį ugdymą. Specialistų trūkumas yra labai dažnai pasitelkiamas kaip tariamas argumentas neįgyvendinti įtraukiojo ugdymo. Tokie pasisakymai rodo įtraukiojo ugdymo esmės nesupratimą, yra ydinga išankstinė nusistatymo „prieš“ pozicija, nes ne specialistai ugdys vaikus su negalia, o bendrojo ugdymo mokytojai. Pagrindinis pedagogas turi būti bendrojo ugdymo mokytojas, o specialisto uždavinys yra pritaikyti ugdymo sąlygas vaikui, kad šis/ši galėtų sėkmingai mokytis kartu su visais vaikais.

Todėl ir bendrojo ugdymo pedagogų kvalifikacijos kėlimo klausimai turėtų būti siejami su įvairoviška, heterogenine klase, darbo metodais, kur ugdymo turinys ir mokymosi procesas yra priderinamas prie individualių poreikių, kad kiekvienas vaikas galėtų plėtoti savo gebėjimus. Šiuo atveju, mokytojų kompetencijos, jų pedagoginė reputacija, kaip ir įtraukųjį ugdymą įgyvendinančių mokyklų reputacija, smarkiai išaugtų.

Įtraukusis ugdymas yra dialogas ir vaiko pažinimas

Realus pokytis arba tinkamas ugdymosi sąlygų pritaikymas vaikams, kurie dėl savo negalios turi tokį poreikį, įvyks, kai įvyks įtraukties tikslu grindžiamas ugdymo įstaigos administracijos, pedagogų, tėvų ir vaiko dialogas. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, jo/jos savybes. Tik nuolatinio dialogo būdu mokytojai iš tėvų sužinos, koks yra vaikas, kokios jo/jos savybės, kas vaiką skatina, o kas, priešingai, stabdo ir kelia jo/jos aukščiau minėtą neigiamą reagavimą. Vadinasi, tėvai yra pedagogų resursas. Įtraukiojo ugdymo praktika prasideda nuo vaiko su negalia, jo/jos tėvų, pedagogų ir mokyklos administracijos dialogo, supratimo apie vaiko poreikius ir pagalbos jam/jai būdų suvokimo. Dialogas neturi vykti vaiką paliekant už durų, vaikas turi būti dialogo dalyvis, tuomet visi ugdymo dalyviai mokysis ir tobulės drauge. Dialogas  ir pagarba besivystantiems vaiko su negalia gebėjimams yra pamatas įtraukiojo ugdymo kontekste.

Įtraukusis ugdymas yra procesas

Pasaulyje nėra nė vienos mokyklos, kur įtraukusis ugdymas būtų įgyvendintas šimtu procentų. Nerimas neretai virsta argumentu, kad pasiruošta nepakankamai. Įtraukiojo ugdymo atveju, niekada nebus taip, kad specialistų bus pakankamai, klasėse bus mažas skaičius moksleivių, mokytojai bus išmokę naujus mokymosi būdus ir jau tuomet bus galima taikyti naujus mokymosi būdus bei pritaikyti ugdymo sąlygas vaikams su negalia ar su papildomais poreikiais. Įtraukusis ugdymas yra nuolatinis procesas, kelionė, kur yra mokomasi suprasti, kad pagarbos ir pagalbos vaikui organizacinė kultūra yra naudinga visiems. Niekada nebus taip, kad nieko nebereikės keisti, nebesimokyti, kad įtraukusis ugdymas taps šimtaprocentiniu faktu. Kiekvienas vaikas su negalia turi skirtingų ugdymo sąlygų pritaikymo poreikių, tad kaskart vaikui atėjus į mokyklą, reikia ieškoti naujų sprendimų. Įtrauki mokykla yra ta, kuri gerbia įvairovę, supranta vaiką su negalia, dialoguoja su tėvais, pritaiko ugdymo sąlygas pagal vaiko savybes ir poreikius, aiškiai siekia įtraukties tikslo. Švietimas, kaip bet kuri kita socialinė žmogaus teisė, yra realizuojama progresyviai, tai yra, kiekvieną dieną turint aiškų įtraukties tikslą.

Įtraukusis ugdymas – realios lygybės šansas

Formaliai, pagal Konstitucinę nuostatą (29 straipsnis), visi asmenys lygūs. Vis dėl to, toks formalus lygybės supratimas lieka aklas visuomenėje esantiems nelygiaverčiams galių santykiams ir žmonių grupėms, kurios dėl vienų ar kitų savo ypatybių yra dominuojamos labiau privilegijuotųjų. Vaikai su negalia yra tokia grupė, kuriai lygybė  užkardoma jiems nepritaikant bendrojo ugdymo aplinkų, šiuos siunčiant į vien jiems specialiai sukurtas, nuo bendrojo ugdymo atskiras aplinkas, ar, kaip išsireikšta Širvintų rajono merės pasisakyme, globos aplinkas.

Todėl yra reikalingas gilesnis lygybės supratimas, kad žmonės su negalia, įskaitant vaikus su negalia, patiria sisteminę diskriminaciją. Siekiant įgyvendinti esamos diskriminacinės tikrovės keitimą, būtina diegti galimybes išlyginančias, socialinį teisingumą skatinančias priemones. Įtraukusis ugdymas atlieka šią, realios, ne tik formalios, lygybės užtikrinimo funkciją ir yra visuomenės demokratizacijos proceso integrali dalis.

Tik įtraukusis ugdymas suteikia gyvenimo šansus vaikams su negalia, tik dėl įtraukiojo ugdymo vaikams su negalia atsivers profesinis rengimas, aukštasis mokslas, darbo rinka. Įtraukiojo ugdymo dėka vaikai su negalia, tapę suaugusiais, galės būti visaverčiais visuomenės piliečiais ir patys prisidėti prie pagarbos žmogaus teisėmis grįstos visuomenės kūrimo. Lietuva yra pasirinkusi demokratinės šalies kelią, o įtraukusis ugdymas yra tarptautinės žmogaus teisių teisės, taigi, ir demokratinės valstybės integrali dalis.

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius