Jonas ČESNULEVIČIUS (1897 – 1952) Perlojos Respublikos Prezidentas

Renkame
Varėnos kraštui nusipelniusių žmonių šimtuką                          

                             J. Česnulevičius gimė 1897 m. sausio 9 d. Perlojoje, ūkininko
šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Rusiją, ten mokėsi,
vėliau buvo paimtas į caro armiją. 1918 metų vasarą su pirmąja karo pabėgėlių
banga, jis grįžo į Perloją. „Jonas Česnulevičius, 21 metų jaunuolis, Rusijoje
baigęs pagreitintus jaunesniųjų karininkų ruošimo kursus, dalyvavęs Rumunijos
ir Galicijos fronto kavalerijos mūšiuose, jautėsi turįs kovos žinių, todėl
ėmėsi iniciatyvos telkti vyrus į ginkluotą būrį. Būrys sparčiai didėjo, ir
spalio mėnesį jame buvo pusšimtis vyrų…  
Reikėjo susivokti, kas dedasi Lietuvoje , todėl pirmomis lapkričio dienomis Jonas
Česnulevičius, kaip gynybos būrio vadas , išvyko į Vilnių. Gerai mokėdamas
rusiškai ir lenkiškai, galėdamas susikalbėti vokiškai, jis parvežė nemažai
naujienų: Lietuva greitai turės valdžią, bet „kelia galvas“ komunistai,
ginkluojasi lenkai, palaikomi Vilnijos dvarponių…

      Kas daryti
Perlojai? Laukti būsimos vyriausybės nurodymų ar pagalbos? Kokios ir kada?
Nuovokesni, galvotesni Perlojos vyrai nutaria šaukti sueigą : tegul žmonės
išsikalba, pasako savo nuomonę. Visuotinė Perlojos gyventojų ir jos parapijos
įgaliotinių sueiga įvyko 1918 m. lapkričio 13 dieną. Sueiga išrinko parapijos
Komitetą iš 5 asmenų. Pirmininkas – Jonas Česnulevičius, pakankamai
prasilavinęs jaunuolis… Sueiga Komitetui suteikė plačius įgaliojimus tvarkyti
visus Perlojos ir jos parapijos apsaugos, teisėtvarkos ir bendruosius buities
reikalus. Komitetas per savo veiklos laikotarpį suprato keletą svarbių dalykų:
Perloja turi tvarkytis pati, nelaukdama kieno nors pagalbos, privalo padėti
savo parapijos kaimams… “- taip apie savo tėvą Joną Česnulevičių ir Perlojos
įvykius rašė Petronėlė Česnulevičiūtė knygoje „Kovojanti Perloja (1918-1923)“ [
p. 19-28].

     1919 m. vasarį
Perloją užėmė bolševikai, o balandžio mėnesį jiems  pasitraukus, 
į Perloją atvyko lietuvių kariuomenės kuopa, kuri buvo sutikta ginkluotu
pasipriešinimu. Perlojiškiai aiškinosi lietuvius apšaudę klaidingai juos
palaikydami raudonarmiečiais. 1919 m. gegužės 2 d.  ta pati kuopa užėmė Perloją.   Perlojos Respublika faktiškai nustojo
egzistavusi: savaime nebeteko galios ankstesnės savivaldos Komitetas ir
teismas, neliko vientisos teritorijos.

1919 m. gruodžio
mėnesį Jonui Česnulevičiui pavyko pabėgti nuo lenkų persekiojimo ir pasiekti
Alytų. 1920 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1923 m. vedė perlojiškę Izabelę
Lukšytę, susilaukė sūnaus ir trijų dukterų. 1930 m. pradėjo dirbti Kauno
siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse. Vėliau  tarnavo Skapiškio, o 1934-1942 m. – Utenos
geležinkelio stotyje budėtoju ir viršininku. 1942 m. persikėlė į Alytų. Susirgęs
sunkia širdies liga 1943 m. grįžo į Perloją. Nuo 1949 m. rudens iki pat savo
mirties (mirė 1952 m. gegužės 27 d.) gyveno pas savo vyriausiąją dukrą Petronėlę
Šiauliuose. 1994 m. pavasarį perlaidotas Perlojos kapinėse.  

                                         
Parengė  Elena Glavickienė

Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir
kraštotyros skyriaus vedėja