Juozas Averka XX a. Marcinkonių krašto šviesuolis, lietuvybės puoselėtojas, tautosakos rinkėjas ir pateikėjas

Varėnos
kraštui nusipelniusių žmonių šimtukas   

    Juozas Averka gimė 1911 metais lapkričio 28 dieną Marcinkonių kaime, lankė
„Ryto“ draugijos įsteigtą  Marcinkonyse mokyklą. Dalyvavo Marcinkonyse
įkurto Šv. Kazimiero draugijos skyriaus veikloje: statė vaidinimus, rinko
tautosaką, slapta  per demarkacinę sieną iš Nepriklausomos
Lietuvos į okupuotą Pietryčių Lietuvą gabeno lietuviškas knygas ir žurnalus
bei   platino  tarp vietos gyventojų. Taip jis tapo Vilniui
vaduoti sąjungos aktyvistu.

   1940 metų birželio mėnesį
prasidėjus  rusų okupacijai J. Averka
dirbo Kaune. Buvo areštuotas, išvežtas į Minską, vėliau į Maskvą, o iš ten į
Pečiorą.  Baisiausios lagerio kančios
atėmė iš J. Averkos gyvenimo aštuoniolika pačių veikliausių ir kūrybingiausių
metų. Bet ir tolimoje Šiaurėje jis  kūrė ateities planus, svajojo grįžęs į
Lietuvą, mokyti jaunimą priešintis okupantams, pasitelkiant galingiausią ir
taikiausią pasaulyje ginklą – liaudies dainą. Meilę dainai jam įkvėpė motina.
Visą gyvenimą dainos Juozui Averkai teikė dvasinių ir fizinių jėgų.

1958 metais grįžo į Lietuvą.  Pavilnyje nusipirko sodybą . J. Averka
nepamiršo nei dzūkiškos tarmės, nei dzūkų dainų.  Jo folklorinės veiklos
pradžia susijusi su Marcinkonių etnografinio ansamblio įkūrimu, buvo šio
ansamblio įkūrimo iniciatorius. Atvažiuodavo į savo kaimą ir dainuodavo kartu
su Marcinkonių ansambliu, dalyvaudavo visuose Marcinkonių kaime vykusiuose
renginiuose.

     
J. Averka mirė 1998 metais birželio mėnesį ir atgulė amžino
poilsio Marcinkonių kapinėse.

2010 metais Vilniaus etninės kultūros centras išleido knygą „Mūsų dėdė Juozas:
Juozo Averkos tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Atsiminimai apie Juozą Averką“
bei kompaktinę plokštelę, kurioje įrašytos J. Averkos dainos ir pasakojimai.  

                                                
Parengė   E. Glavickienė