Kaimo turizmo savininkai kuria naują asociaciją (foto)

Laima Stankevičiiūtė “ŪP”

Lietuvoje vyraujantys permainingi orai neaplenkia ir piečiausių šalies rajonų, nes Varėnoje jau krito kruša, kitur siautėjo vėjas ir liūtys. Dzūkijoje – gražus, nors tikrai pušynams per sausas ruduo, nuviliantis grybautojus. Vis tik kaimo turizmo sezonas dar nesibaigęs, sodybų šeimininkai vis priima svečius, o ir švenčiančių vestuves dar nestinga.

Lazdijiškiai – kaimo turizmo pradininkai, lyderiai… ir optimistai

                      Daugiausia kaimo turizmo sodybų veikia Lazdijų r., nes jos čia kūrėsi pirmiausia, o ir daug ežerų bei miškų – tai palankios ir patrauklios vietovės atostogauti bei švęsti šventes. Šiame rajone veikia net 41 kaimo turizmo sodyba, puikiai dirba Lazdijų turizmo informacinis centras, veikia Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) skyrius, o dabar jau įregistruota ir nauja Dzūkijos kaimo turizmo asociacija.

                      LKTA Lazdijų skyriui, kuriam jau šeštus metus vadovauja veisiejiškė Albina Pruskienė,  priklauso truputį mažiau nei pusė kaimo turizmo sodybų savininkų – dvidešimt. Skyriaus pirmininkė pati turi sodybą ,,Kotrynos sala“ Paveisiejuose,  kuriai ateinantį vasarį sukaks pirmasis – dešimtmečio jubiliejus.

A. Pruskienė iš karto įspėja, kad dar negali pasakyti, kiek poilsiautojų šiemet per vasarą viešėjo lazdijiškių sodybose. Bet pati priimdama atostogautojus ir dirbdama LKTA gali daryti išvadas, kaip šį verslą koregavo ir keitė krizė. Tiesa, ir 2009 – aisiais, ir 2010 – aisiais jos sodyba, kaip ir kai kurių  kitų Dzūkijos savininkų, nestovėjo tuščia.

Iš viso Alytaus apskrityje, kaimo turizmo sodybose,  užpernai lankėsi 29 600 poilsiautojų, o pernai – 37 tūkst. 800, bet tokie skaičiai dzūkų nedžiugina. Paskaičiavus nakvynes paaiškėja, kad vienas poilsiautojas nesiilsėjo nė dviejų parų. Kai kurių sodybų šeimininkai prisipažįsta, jog nei užsieniečiai, nei mūsų miestiečiai atostogauti neatvažiuodavo.

Lazdijų skyriaus pirmininkė patenkinta asociacijos veikla, kuri formuoja ir šio verslo strategiją, ir atstovauja sodybų šeimininkų interesams Seime, Vyriausybėje, padeda reklamuotis. Krizė lazdijiškius tikrai privertė pagalvoti, kaip toliau tęsti savo darbą, kiek investuoti į verslą. Veiklą nutraukė tik viena sodyba, bet taip nutiko, kai išsiskyrė vieno iš turizmo pradininkų Lietuvoje ir valdininkų požiūris į higienos, sanitarijos reikalavimus. Dar viena didelė sodyba parduodama, nes savininkams per sunku ją išlaikyti.

Ponia Albina  patvirtino, kad yra šio verslo atstovų, patekusių į sunkią padėtį, kurie  nežino kaip bankams grąžinti paskolas. Prisipažįsta, kad ir pati sodybą steigė bei statė ne tik už savus, o ir už skolintus pinigus. Tiesa, ne iš bankų, bet iš giminaičių, tik vis tiek, kol jų negrąžino, net naktimis nemiegojo. Todėl jai nesuprantama, kaip verslininkai teigia esą vadybininkais, ekonomistais, o  rengdami projektus, prašydami Europos Sąjungos paramos ir imdami paskolas iš bankų – neapmąstė ir neapskaičiavo.

Patyrusi kaimo turizmo puoselėtoja pastebi, kad reikia galvoti, kur ir kokio dydžio sodybą statyti. Argi daug kas norės ilsėtis viloje, kuri stovi prie pat kelio? Argi ją kas pirks, kai šeimininkai sumanys parduoti?

Užsienyje dirbantys lietuviai tuokiasi gimtinėje ir šventei negaili pinigų

A. Pruskienė pasakoja, kad krizė sodybų šeimininkams padėjo atrasti savąsias nišas, tiesiog specializuotis. Tokia yra ir jos pačios veikla: darbo dienomis poilsiauja šeimos arba būreliai draugų, o savaitgaliais vyksta šventės. Seminarų, bendrovių švenčių – tikrai sumažėjo. Vis tik ištikimi kaimo ramybės ir poilsį gamtoje mėgstą miestiečiai atvyksta kasmet. Su jais tiesiog yra užsimezgę draugiški, giminiški ryšiai. Kai viena šeima panoro ilsėtis net 10 dienų šeimininkė savaitgalį juos apgyvendino savo namuose Veisiejuose, nes sodyboje šurmuliavo vestuvės.

Sugrįžta ne tik poilsiautojai su šeimomis, o ir pobūvių svečiai. Prieš porą metų vaikelio krikštynas šventusi kauniečių pora ir vėl pasirinko Paveisiejus. Net 60 giminaičių bei draugų tris dienas linksminosi ir pramogavo švęsdami kito šios šeimos vaikučio krikštą.

Vis tik savaitgaliais darbo bei pajamų suteikia užsienyje gyveną jauni lietuviai, kurie grįžta į Lietuvą tuoktis. Vestuvių šventės vyko ne tik visą vasarą,  užimti visi rugsėjo savaitgaliai. A. Pruskienė sako, kad dideles puošnias sutuoktuves dažniausiai kelia užsienyje pinigų užsidirbę lietuviai, ir ruošiasi tam labai kruopščiai. Sodybą jie dažniausiai užsisako prieš metus, netgi anksčiau, o pasitaikė, jog kreipėsi net prieš dvejus.

LKTA Lazdijų skyriaus pirmininkė pastebi, jog šeimų poilsis ir vestuvių puotos yra jos pasirinkimas, o kiti lazdijiškiai teikia ir kitas paslaugas. Vieni poilsiauti priima tik šeimas, saugo jų ramybę nuo garsios muzikos ir bet kokio triukšmo, kiti sulaukia užsieniečių, kuriems organizuoja pažintines keliones ne tik po Lazdijų r., o ir po visą Lietuvą. Nors krizė nesibaigusi, bet daugėja sodybose įsikūrusių vaikų stovyklų. Pati A. Pruskienė irgi turėjo pasiūlymą rengti stovyklą turtingų maskviečių vaikams, bet jo atsisakė. Ji pastebi, kad yra ir daugiau sodybų savininkų, kurie nenori užimti šios nišos, nes rengti stovyklas – labai atsakinga veikla. Reikia ne tik bendrauti su vaikais, paaugliais, o ir labiau saugoti visą turtą, aplinką. Tiesiog jauni stovyklautojai turi daug energijos ir nori ją išlieti. Sodybų savininkams kaimo turizmas dažnai yra tik papildoma veikla, jie turi darbą ir darbo dienomis poilsiautojams negali skirti laiko.

Lazdijų r. per vasarą buvo užimta 60 – 70 proc. sodybose įrengtų vietų, jos parai  kainavo nuo 35 Lt iki 60 Lt, o kartais ir brangiau. Beje, toks užimtumas ir tokios kainos vyrauja visoje Dzūkijoje. Taigi, kaimo turizmo paslaugos per krizę neatpigo, bet ir nebrango.

 Paklausta apie naujamečius vakarėlius A. Pruskienė  teigė mananti, jog jie tikrai vyks, o kiek atvažiuos svečių, priklauso ir nuo sodybų savininkų. Jie turi atsižvelgti kokias pajamas dabar gauna miestiečiai, kiek pinigų  darbuotojų vakaronėms gali skirti bendrovės. Sodyboje ,,Kotrynos sala“ Naujųjų sutikimui vietas jau užsisakė danai, kurie jau kartą per tokią šventę yra viešėję ir buvo pažadėję sugrįžti.

Lazdijų turizmo informacijos centro direktorė Roma Stulgienė taip pat nusiteikusi optimistiškai ir juokauja, kad Naujieji metai tikrai niekur nedings. Dauguma sodybų savininkų gyvena šalia namelių poilsiautojams, jie tikrai švenčių vakarėliams pašildys kambarius, iškūrens pirtis.

R. Stulgienė sako, jog šis sezonas prasidėjo birželio viduryje, kai atšilo ir lietuviai pradėjo atostogauti. Rugsėjis šiemet šiltas ir giedras, todėl poilsiautojų dar ir dabar netrūksta, todėl sodybos ištuštės tik spalio pradžioje. Vis tik krizė sustabdė kaimo turizmo verslo plėtrą, pernai įregistruota tik viena sodyba, o šiemet niekas nesiruošia steigti.

Bendraminčiai turizmo entuziastai įregistravo naują asociaciją

Vienas aktyviausių turizmo propaguotojų Lazdijų r. – Gintaras Anulis, kuris Akmenių k. turi sodybą ,,Vilija“. Joje dažnai nakvoja žirgų žygių, kelionių dviračiais ir automobiliais dalyviai. Ponas Gintaras mielai kalba apie savo veiklą, bet yra įsitikinęs, jog derliaus gali sulaukti tik pasėlius prižiūrėjęs. ,,Vilija“ jau puoselėjama septintus metus, bet pernai ir užpernai poilsiautojų beveik  nebuvo, gyvenimas poilsiavietėje atgijo šią vasarą. Čia ilsisi ne tik įvairių žygių dalyviai, o ir užsieniečiai, dažniausiai vokiečiai bei rusai iš Kaliningrado srities, kurie dažniausiai atvyksta 14 dienų.  Jiems G. Anulis organizuoja pažintines keliones po visą Lietuvą, o šie nori pamatyti ir didžiuosius miestus, ir gamtos paminklus, netgi stebi lietuvių gyvenimą, būtinai apsilanko turguose.  Dauguma užsieniečių mūsų šalyje viešėjo ir prieš krizę, o dabar vėl sugrįžta. Svečiai sako, jog ateityje atskris lėktuvais, nes labai vargina kelionės prastais Lenkijos keliais. G. Anulis ne kartą yra sulaukęs ir Lietuvai skirtų pačių didžiausių komplimentų, kai užsieniečiai sako, jog nori čia turėti sodybas. Tuomet su šeimomis bei draugais kasmet atvyktų atostogauti.

Dar viena niša, kurioje dirba ponas Gintaras – tai stovyklos vaikams, taip pat ir turintiems negalią bei jų tėveliams. Jis džiaugiasi turįs bendraminčių, kurių ratas vis plečiasi, stovyklautojams taiko užmokesčio lengvatas ir net rengia labdaringus renginius. Pasak patyrusio kaimo turizmo puoselėtojo, ne viskas gyvenime tik pinigais matuojama. Vaikai, kurie negali vaikščioti, šiemet Akmenių ežere išmoko plaukti. Rugsėjį jie su tėveliais vėl apsilankys ,,Vilijoje“, kur savaitgalį ilsėsis rudeniškoje gamtoje, klausysis dzūkiškų dainų. G. Anulis mano, kad žmonių, auginančių neįgalius vaikus, bendravimas padeda jiems pakelti tikrai sunkią naštą.

Ponas Gintaras pastebi, kad kaimo turizmas Dzūkijoje yra sezoninis verslas ir per 80 proc. sodybų rudeniui įpusėjus užsidarys iki pavasario. Taip yra ir todėl, kad kūrenti pastatus, tiekti šiltą vandenį yra brangu ir paslaugų kainos žiemą labai padidėtų. Jis, kaip ir kiti turizmo puoselėtojai, tikisi, jog poilsiautojų padaugės, nes Druskininkuose jau pradėjo veikti slidinėjimo arena. Būsimieji žiemos sporto entuziastai ir lazdijiškių teiraujasi, kur būtų galima apsigyventi.

G. Anulis, pat būdamas labai aktyvus,  nekritikuoja LKTA veiklos, bet prisipažįsta, jog jam, kaip verslininkui,   ten per mažai pažiūrų ir minčių laisvės. Gal todėl ir žaliosios vėliavos su gandrais plevėsuoja mažiau nei prie pusės lazdijiškių kaimo turizmo sodybų?  Štai todėl 7 sodybų šeimininkai, kurie save vadina bendraminčiais, įregistravo Dzūkijos kaimo turizmo asociaciją. G. Anulis yra išrinktas jų pirmininku, bet kol kas dar nenori daug kalbėti apie naujos organizacijos tikslus, tik sako, jog tikrai bus išsakomi reikalavimai bei nuomonės, ginami interesai. Jau šį rudenį naujoji asociacija kvies jos nariais tapti sodybų šeimininkus iš viso regiono.

,,Vilijos“ savininkas pasakoja, jog viską sukūręs už savo lėšas ir vadovaudamasis savo idėjomis. Todėl teigia, jog užmiegąs ir nubundąs būdamas tos pačios nuotaikos. O tie, kurie rengė projektus, gavo Europos Sąjungos  paramą tikrai nėra labai laimingi, tikrai ne vieną tikrintojai yra išvertę iš lovos, reikalaudami vienų ar kitų dokumentų. Taip nutiko, nes projektų rengėjai nežinojo tikrojo tikslo, neturėjo krypties, kurią norėtų, ruoštųsi  puoselėti. Pasak G. Anulio, neįmanoma vienoje sodyboje įtikti bei  įrengti infrastruktūrą visiems: užsieniečiams, šeimoms, poilsiaujančiam jaunimui, didelių švenčių ar vakarėlių, seminarų rengėjams, vaikų ar neįgaliųjų stovykloms.

Smulkiuosius verslininkus skriaudžia įstatymai, slegia mokesčių našta

LKTA Alytaus ir  Druskininkų skyriaus pirmininkė Diana Naujokienė  vadovauja nedideliam bendraminčių būreliui. Skyriui priklauso 7 druskininkiečiai ir 6 Alytaus r. sodybų savininkai. Beveik visi jie orientuojasi tenkinti šeimų poilsio poreikius. Iš viso Alytaus r. yra 26, o Druskininkų sav. – 20 kaimo turizmo sodybų.

D. Naujokienė mano, kad LKTA yra naudinga ne tik gindama turizmo verslininkų interesus, siūlydama ar diskutuodama dėl įstatymų pataisų. Pasak jos, poilsiautojai atvykdami į sodybas, kurias puošia vėliavos su gandrais, tikrai yra saugesni, gali tikėtis puikių paslaugų, mandagaus aptarnavimo.

Alytaus r. ir Druskininkų sav. per krizę šio verslo plėtra irgi sustojo. Skyriaus pirmininkė mano, kad labiausiai tam pakenkė visoms sodyboms suvienodinti mokesčiai, kurie smulkiuosius verslininkus tikrai skriaudžia. Vienodai tenka mokėti ir didelių vilų, ir vos kelis namelius turintiems savininkams. Bet  per savaitgalį, kur viloje šurmuliuoja pusšimtis ar šimtas vestuvių puotos svečių, ir  poros namelių savininkų, gaunamos pajamos tikrai skiriasi? Ir dar kaip! Deja, į tai visiškai neatsižvelgiama.

D. Naujokienė bei jos šeima, tėvai, kurie irgi gyvena šalia, turi jau didelę patirtį bendraudami su poilsiautojais, Latežerio k.  yra įrengę du namelius, iš kurių viename 6, o kitame 8 vietos. Dažniausiai čia ilsisi šeimos, kurios naudojasi  privačia erdve – gražiai sutvarkyta aplinka, atskira  laužaviete. Nuolatiniai ,,Latkrantės“ klientai atvažiuoja tiesiog ilsėtis,  niekur nekeliauja, net į netoliese esančius Druskininkus nevažiuoja, Jie tiesiog džiaugiasi kaimu, mišku, maudosi ežere ir pirtyje, vakarais verda žuvienę, daug bendrauja su šeimininkais. Vaikus ypač žavi avys, ožkos, vištos, dažnas užsimano ir šieną pagrėbti ar dar kokį kaimišką užsimanyti nudirbti. Krizė yra krizė, bet daug ir sunkiai dirbantiems žmonėms reikia pailsėti. Dar D. Naujokienė mano, kad  miestiečiams jau nusibodo gąsdinimai, jog bus dar blogiau ir būtina taupyti, o savo poreikių – netenkinti.

LKTA Alytaus ir Druskininkų skyriaus pirmininkė yra įsitikinusi, jog į sodybas  vilioja ne tik gamta, o ir noras nuoširdžiai pabendrauti. Viešbučiuose irgi galima rasti visus patogumus, bet ten ir daug formalaus mandagumo, tik gauni raktus – ir viskas. Sodyboje vakarais, savaitgaliais atostogautojai tikrai sulaukia šeimininkų dėmesio, dalijasi rūpesčiais ir įspūdžiais. D. Naujokienė pastebi, kad kaimo turizmas yra papildomas verslas, sodybų savininkai dirba ir kitus darbus, bet vis tiek turi ne tik patogumais, aplinkos priežiūra rūpintis, o su poilsiautojais ir bendrauti. Tai  reikalauja ir energijos, ir sveikatos.

,,Latkarntėje“ yra poilsiavę ir nemažai užsieniečių, tolimiausia šalis iš kurios atvyko svečiai – Naujoji Zelandija. Atostogautojai iš kitų šalių labai vertina dzūkų nuoširdumą, poilsio privatumą, gamtos grožį.   

Ponia Diana ir pati yra mačiusi ir daug domėjusis, kaip šeimų poilsis organizuojamas užsienyje.  Ten nameliai pastatyti netoli ūkininkų namų, kitų pastatų, ir svečiai mato kaimo gyvenimą, stebi darbus, tuo domisi ir patys savo jėgas išmėgina.

Dar nebankrutuoja, bet naujos sodybos beveik nesteigiamos

Alytaus turizmo informacijos centro vyriausioji specialistė informacijai Birutė Malaškevičiūtė taip pat patvirtino, jog dabar kaimo sodybos tikrai ieško savųjų nišų, specializuojasi. Kai kurie sodybų savininkai,  reklamuodami savo paslaugas,  netgi yra sukūrę savus tinklalapius.

Alytaus r. krizė taip pat sustabdė šio verslo plėtrą, šiemet  įregistruota viena sodyba. Ar žada kurtis naujos, kol kas negirdėti.

B. Malaškevičiūtės nuomone kaimo sodybose galima daug ką pamatyti ir daug ko išmokti, pavyzdžiui,  žiesti puodynes,  prižiūrėti bites.

Varėnos r. kunkuliuoja  intensyvesnis  turistinis gyvenimas nei kitose Dzūkijos vietose, nors ramių vietų pailsėti taip pat galima surasti. LKTA Varėnos skyriaus pirmininkė Lina Černiauskienė tvirtina, jog štilio jau tikrai nėra. Skyrius vienija 14 narių, nors rajone iš viso yra 37 kaimo turizmo sodybos ir 7 turistinės stovyklos. Dauguma sodybų savininkų teikia paslaugas atostogaujančioms šeimoms.

Nuo balandžio mėnesio Varėnos r. vadovaujantis meras Elvinas  Jankevičius  savivaldybės administracijos darbuotojus įpareigojo rengti naujus pasiūlymus kaip atnaujinti rajono įvaizdį ir rengti pasiūlymus, kad didėtų turistų srautai. L. Černiauskienė dirba Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centro direktore ir su vyru Egidijumi turi  kaimo turizmo sodybą. Ji sako, jog poilsiautojai tikrai keliauja po parką, kai kuriais maršrutais šių srautai  tikrai gali didėti, bet ne baidarėmis plaukiančių.

Varėnos r. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros  ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Tatjana Saulevičienė pritaria, jog Merkiu ir Ūla daugiau vandens turistų tikrai negali plaukti. Patys irkluotojai jau dažnai juokauja, kad šiose upėse nesibaigia piko valandos.  Jiems siūloma maršrutas Šalčia,  kuris ne mažiau įspūdingas. Vandens turistai keliauja ir šį mėnesį, apskritai, jie nepaiso liūčių ar kitaip blogų orų.

Šiemet Varėnos r. įregistruota tik viena nauja kaimo turizmo sodyba,  o kainos jau keli metai  nesikeičia, už pigiausią nakvynę tenka mokėti po 40 litų. T. Saulevičienė pastebi, o jai pritarė ir pašnekovai iš kitų savivaldybių, jog yra gyventojų, kurie paslaugas teikia nelegaliai. Neregistruoja sodybų, neperka verslo liudijimų ir nemoka mokesčių. Pasitaikė net atvejų, kai, kur nors paežerėje stovinčio vagonėlio savininkai kreipėsi į LKTA pirmininkus. Esą jie nori pasireklamuoti asociacijos tinklalapyje ir sulaukti daugiau lankytojų.

Spalį, kai dauguma sodybų tikrai ištuštės, jų savininkai skaičiuos ir apmąstys kiek pelningas buvo šis sezonas.