Kartų jungtis per pasakas: senjorų savanorystė vaikų darželiuose

Vilniaus Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose Vilniuje gyvenantys senjorai įrodė – širdis nesensta. Jau kurį laiką jie atranda naują gyvenimo prasmę savanoriškai lankydamiesi vaikų darželiuose ir… sekdami pasakas! Tačiau tai ne tik pasakų sekimas – tai abipusė draugystė, šilumos mainai ir gyvas, tikras bendravimas tarp kartų.

„Mes į darželį einame kaip į šventę – nešamės pasakas, bet grįžtam su meilės pilnomis širdimis,“ – pasakoja senjorė Zita. – „Kai tave vaikai apsikabina, išbučiuoja, apipila klausimais, pasijunti gyvas. Reikalingas.“

Kiekviename darželyje, į kurį nuvyksta senjorai, užsimezga gyvas, interaktyvus, teatrališkas susitikimas. Senjorai kantriai ruošiasi kiekvienai pasakai, apgalvoja dialogus, kviečia vaikus tapti pasakų veikėjais. Tarp skaitomų istorijų – klasika: Raudonkepuraitė, vilkas, gudrioji lapė, stebuklingoji pupa, bet ir šiuolaikiniai vaikų mylimi veikėjai, tokie kaip Kakė Makė. „Mes ne tik skaitome, bet ir stengiamės įtraukti – vaikai tampa veikėjais, padeda Raudonkepuraitei ar bėga nuo vilko. Jiems labai patinka, kai pasakos atgyja.“ – sako senjorė Jadvyga.

Ši veikla ypatinga dar ir tuo, kad pasakas seka ne tik aktyvūs senjorai – dalyvauja ir tie, kurie turi Alzheimerio ligą ar demenciją. Pasak socialinių paslaugų namų specialistų, šis procesas yra terapinis jiems patiems.

„Pasakos – tai ne tik istorijos vaikams. Tai prisiminimai, emocijos, kalba, ryšys tarp kartų. Senjorams su Alzheimerio liga ar demencija, tai – būdas išlaikyti kognityvinius gebėjimus, įsitraukti į prasmingą veiklą, susigrąžinti orumo jausmą. Jie švyti,“ – sako Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė Anželika Žolnerukaitė.

Idėjos gimimas

Idėja sekti pasakas vaikų darželiuose gimė vienai darželio auklėtojai, kartu su ugdytiniais apsilankius Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose. Tuomet ji pakvietė senjorus atvykti į darželį. Pasirodo, tai padarė stebuklą: jei svečiuodamiesi senjorų namuose mažieji dažniau jautėsi drovūs, nedrąsūs, tyliai glaudėsi prie auklėtojų, tai darželyje viskas pasikeitė. Čia vaikai – kaip žuvys vandeny: smalsūs, atviri, drąsiai bendraujantys. Jie ne tik klausosi pasakų, bet ir meiliai apkabina senjorus, atsisėda jiems ant kelių, kartais net su didele pagarba ir jautrumu pastumia neįgaliojo vežimėlį. Aplinka, kuri jiems pažįstama, padeda užsimegzti tikram ryšiui.

Darželinukai senjorus priima kaip savus: žingeidžiai klausinėja, dalijasi savo mintimis, dovanoja piešinius. Pasak auklėtojų, tokie susitikimai vaikams padeda lavinti empatiją, kūrybiškumą, ugdo pagarbą vyresniam žmogui ir kuria tiltus tarp kartų. Vaikai mokosi klausytis, jausti, klausti. Senjorai dalijasi išmintimi, o mainais gauna šilumos, kurios kartais taip trūksta.

„Mums tai – labai svarbi veikla. Ne tik todėl, kad suteikiame vaikams džiaugsmo, bet ir patys jaučiamės reikalingi. Pasakai reikia pasiruošti, apgalvoti, kaip įtraukti vaikus. Tai – kūryba,“ – dalijasi Jadvyga. – „Po tokių susitikimų dar ilgai gyvenu su šypsena.“

Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė ragina ir kitus senjorus prisijungti prie tokios veiklos: „Tai nereikalauja finansų, tik noro. Tiesiog susisiekite su kaimynystėje esančiu artimiausiu darželiu – jie dažniausiai labai laukia. Tokie susitikimai – tikros šventės.“

Ateities planuose – dar daugiau pasakų

Ši iniciatyva jau dabar subūrė aktyvią senjorų bendruomenę – planuojami nauji susitikimai, pasakų ciklai, kūrybinės dirbtuvės, kuriose pasakas senjorai kurs kartu su vaikais. „Mūsų pasakų lagaminas pilnas – ir dar bus daugiau!“ – šypsosi senjorė Zita.  

Kartų dialogas gali būti žaismingas, šiltas ir įkvepiantis. O senjorai – tikri pasakų herojai, ne mažiau įdomūs nei jų sekamos istorijos.

Vilniaus Fabijoniškių socialinių paslaugų namų inf.