Kibyšių liaudies muzikantas Tautvydas Prieskienis ištikimas tradicijomis: „Dabar daug renginių organizuojama „apie nieką“

Tautvydas Prieskienis – ne tik ilgametis kultūros darbuotojas, bet ir ištikimas tradicijų sergėtojas, liaudies muzikantas, bendruomenės telkėjas. Jis vadovauja Varėnos rajono kultūros centro Kibyšių filialui, o praėjusį šeštadienį surengė tradicinę Oninių šventę, kurioje pristatė senąsias javų kirtimo tradicijas bei duonos kelią nuo rugio iki stalo.

Video:

Liaudies muzikantas – ištikimas tradicijoms

Tautvydas – savamokslis muzikantas. Nors nebaigė muzikos mokslų, turi puikią klausą ir didžiulį norą mokytis. Būdamas šešiolikos, gavęs pirmąją stipendiją ir prisidėjus tėvui, įsigijo pirmąjį instrumentą – akordeoną. Iš pradžių grojo iš klausos, o vėliau tobulėjo mokydamasis iš kitų muzikantų. „Esu liaudies muzikantas“, – taip save apibūdina T. Prieskienis.

Jau 29-erius metus jis vadovauja liaudies muzikos kapelai, o kultūros centro Kibyšių filiale dirba 28-erius metus. Šiuo metu Kibyšių kapeloje groja penki nariai, o per visą jos gyvavimo laikotarpį kolektyvą papildė ar paliko net 39 muzikantai ir dainininkai. Tautvydas neslepia – vis dar ieško šešto nario, kuris galėtų groti smuiku.

„Aš teikiu pirmenybę senosioms mūsų tradicijoms – kaip gyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Dabar daug renginių organizuojama „apie nieką“, o man svarbu kurti prasmingas šventes – ne vien tik koncertus, bet tokius, kurie atskleistų esmę. Renginys turi atitikti temą. Turime atsigręžti į savo šaknis, iš kur išaugome“, – įsitikinęs Tautvydas.

Oninės – šventė, auganti iš tradicijų

Kibyšiuose Oninių šventė vyksta nuo 1995-ųjų. Tautvydui pradėjus vadovauti kultūros filialui, ne tik buvo tęsiama šventės tradicija, bet ir atkurtos senosios apeigos. Oninėse bendruomenės nariai, vilkėdami tautinius drabužius, su dainomis kerta rugius, meldžiasi ir prašo Dievo gero oro bei derliaus.

Tautvydas džiaugiasi, kad į šventę renkasi ne tik vietiniai gyventojai, bet ir jaunimas bei iš čia kilusios šeimos, gyvenančios didmiesčiuose. „Smagu matyti jaunimą, kurie bando pjauti su dalgiu ar surišti rugių pėdą. Tai jiems nauja, bet įdomu“, – sako šventės sumanytojas.

Tačiau Tautvydas nerimauja dėl kaimų ateities – juose vis dažniau uždaromos mokyklos, kultūros filialai. „Būtų gerai, kad kaime liktų bent vienas kultūros darbuotojas. O jei to nepavyksta – kad pati bendruomenė pajėgtų tęsti tradicijas“, – svarsto jis.

Gimė tremtyje – grįžo vystykluose

Tautvydo tėvas Petras Prieskienis gyveno Ryliškiuose. Tačiau 1944 metų Kalėdos šeimai tapo tragedijos pradžia. NKVD kariuomenės kariai su vietiniais kolaborantais surengė baudžiamąją akciją: siekdami sunaikinti partizanų rėmėjus ir įbauginti gyventojus, sudegino 70 sodybų, nužudė 48 žmones. Tarp sudegintų namų buvo ir Tautvydo senelių sodyba. Jo tėvas buvo ištremtas į Sibirą.

Tautvydas gimė tremtyje – Krasnojarsko krašte. „Į Lietuvą grįžau būdamas 9 mėnesių – mama mane parsinešė vystykluose. Vyresnė sesuo, ketverių metų, ėjo pati, o dešimties brolis nešė lagaminą“, – prisimena pašnekovas. Šeima grįžo į Lietuvą 1959 metais.

Neturėdami namų, glaudėsi kur papuolė. Laimė nusišypsojo Subartonyse – girininkas Jonas Tamulevičius ne tik suteikė medienos, bet ir priėmė Tautvydo tėvą į darbą. „Tėvas dieną dirbo miške, o vakare pats statėsi namą. Įsikraustėme, kai man buvo penkeri“, – sako Tautvydas.

Vėliau jis mokėsi Buivydiškėse, įgijo zooinžinieriaus specialybę. Dirbo kolūkiuose vyriausiuoju zootechniku, vėliau – Jonavoje.

Nauji metai padovanojo žmoną

Besimokydamas Buivydiškių technikume, Tautvydas sutiko savo gyvenimo meilę – Janiną. „Su draugais važiavome sutikti 1978-ųjų pas kursioką Noškūnuose. Buvo puikus vakaras prie žibalinės lempos – elektra buvo dingusi. Merginos pirmam šokiui rinkosi vaikinus. Ir Janina pasirinko mane“, – šypsosi Tautvydas.

Po trejų metų draugystės susituokė Gudžių kaime. Kurį laiką gyveno Jonavoje, vėliau grįžo į Kibyšius. Užaugino du sūnus, dabar džiaugiasi keturiais vaikaičiais.

Paklaustas, ką jam reiškia muzika ir žmonės, Tautvydas atviras: „Tai ne darbas, tai – gyvenimo būdas. Kai tik šeimoje kildavo nesutarimų, griebdavomės muzikos: aš – akordeono, žmona – būgno. O grojant turi lygiuotis į būgno taktą.“

Svajonės – paprastos ir šviesios

Tautvydo svajonės – žemiškos: kad artimiesiems sektųsi ir visi būtų sveiki. Jo gyvenimas – tarsi rugių laukas: iš pirmo žvilgsnio paprastas, bet brandinantis gilų turinį, ištikimą šaknims ir žmonėms.

Danielius Jakubavičius