Kovo 11-osios žygis, arba ką Kalesninkų miškas kalba apie laisvę (foto)

Kultūros klubas “Kitaip”

Dainuodami patriotines dainas, mes dažnai minime didvyrius. Bet kas jie tokie? Mindaugas? Vytautas Didysis? Be abejo, tai kertinės mūsų istorijos figūros. Bet ar tai viskas, ką turime? O kaipgi mūsų krašto didvyriai? Ką apie juos žinome? Kovo 11-oji – pati tinkamiausia proga žengti nors mažą žingsnelį link to, kad mūsų krašto žmonės, kovoję dėl laisvės, idealizavę ją, paaukoję savo gyvybes, nebūtų nepelnytai užmiršti. 

Kovo 11-osios popietę būrelis daugiškių ir miesto svečių išsiruošė į Kalesninkų mišką. Nešini deglais, aplankėme dvi tiek Daugų krašto, tiek visos Lietuvos mastu svarbias partizanų vadavietes, viena nuo kitos nutolusias per kilometrą. Ėjimas storu sniego sluoksniu nuklotu mišku neišgąsdino nei pačių mažiausių, nei senjorų. Vaišinomės arbata, diskutavome apie laisvės kovas Daugų krašte, sovietinės propagandos rezultatus ir užmarštį bei dažną abejingumą savo krašto istorijai.

Vaclovas Voveris-Žaibas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Benediktas Labenskas-Kariūnas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis – tai kertinės mūsų krašto asmenybės, savo gyvenimo pavyzdžiu aiškiai parodę ateinančioms kartoms, kad reikia gyventi taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas. Kokią vietą šiandieniniame gyvenime užima šie ir kiti panašūs pavyzdžiai?  

„Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys.” /Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, 1949 m./