Kovo 4-oji Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena, Kovarnių diena Tarptautinė akiniuočių diena

Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni.

Atėjus krikščionybei, su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros. Kai princui Kazimierui suėjo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Žygio metu Kazimierui teko stebėti žmonių žiaurumą – plėšimus, sukilimus dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimus. Nuo to laiko jis tapo labai pamaldus, gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju.

Akiniuočių diena. Kažkada sąvoka „akiniuotis“ skambėjo įžeidžiamai, tačiau dabar akiniai ‒ madingas aksesuaras, protingo žmogaus požymis.

Beveik trečdalis pasaulio gyventojų kenčia dėl regos sutrikimų. Akiniai ‒ didelė pagalba. Nors archeologų tyrinėjimai rodo, kad jau senosios civilizacijos galėjo būti išradusios akinius (rasta nugludinto kalnų krištolo), tačiau patvirtinimo, kad tuo metu gyvenusiems buvo žinomos optinės savybės, nėra.

Pirmieji akiniai atsirado tik XIII a. Italijoje, jų išradėjas ‒ florentietis stiklininkas Salvino Armati, kuris pirmasis sumeistravo akinius, siekdamas taip padėti koreguoti toliaregystę.