Kunigas Kęstutis Dvareckas niekada nenustoja tikėti žmogumi

Danielius Jakubavičius

Paklaustas, kuo šiandien gyvena, kunigas Kęstutis Dvareckas nė akimirkai nesusimąsto. Tačiau pradeda pasakoti ne apie save.

„Turiu dvi pareigas. Prieš šešiolika metų Vilniuje įsteigėme bendruomenę, skirtą padėti nuo priklausomybių sveikstantiems žmonėms ir jų šeimoms. Šiuo metu pas mus gyvena 22 žmonės. O vakarais ir savaitgaliais tarnauju kunigu Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje.“

Štai taip paprastai jis apibūdina savo kasdienybę.

Vienoje dienos pusėje – bendruomenė, kurioje žmonės mokosi gyventi be priklausomybės. Kitoje – parapija, kurioje žmonės ateina ieškodami atsakymų, paguodos ar tiesiog tylos. Iš pirmo žvilgsnio tai du skirtingi pasauliai. Tačiau Kęstučiui Dvareckui jie susitinka viename taške – žmoguje.

Jo dienos retai būna lengvos. Bendruomenėje tenka matyti ir pirmuosius sveikimo žingsnius, ir skaudžius atkryčius, ir šeimų ašaras. Parapijoje laukia žmonės, išgirdę sunkias sveikatos diagnozes, netekę artimųjų, ieškantys gyvenimo prasmės.

„Parapijoje irgi visko yra. Ateina žmonės su skaudžiomis diagnozėmis, su artimųjų netektimis, su gyvenimo prasmės klausimais.“

Kalbėdamas apie šias dvi tarnystes jis nevartoja didelių žodžių. Nesako „misija“, „pasiaukojimas“ ar „herojiškumas“. Jam tai tiesiog gyvenimas.

---

Pradėjęs dirbti su priklausomais žmonėmis jis, kaip ir daugelis, tikėjo didelėmis pergalėmis. Norėjosi, kad visi pasveiktų. Kad visi susigrąžintų šeimas. Kad visų istorijos baigtųsi laimingai.

Tačiau gyvenimas išmokė kitokio žvilgsnio.

„Pradžioje norėjome, kad visi būtų blaivūs, laimingi, susigrąžintų šeimas. Dabar džiaugiamės viena diena. Jeigu žmogus šiandien nevartoja ar nelošia – tai jau nuostabu.“

Viena diena.

Atrodo, tiek nedaug.

Tačiau žmogui, kuris ilgus metus gyveno priklausomybės nelaisvėje, viena blaivi diena kartais reiškia daugiau negu kitiems visas mėnuo, ar metai.

Todėl ir sėkmę Kęstutis Dvareckas matuoja kitaip.

„Jeigu priimame žmogų, kuriuo patys abejojame, ar jis išbus, o jis po pusės metų pirmą kartą ramiai išmiega savaitę ar dvi ir nepabėga – mums tai jau sėkmė. Jis bent turėjo progą atsikvėpti, pailsėti ir pabandyti gyventi kitaip.“

Šiandien jis nebeskuba skelbti pergalių. Jis žino, kad žmogaus kelias nėra tiesus. Jame būna kritimų, sugrįžimų ir naujų bandymų.

„Būna atkryčių. Būna, kad žmogus vėl atsiduria kalėjime. Mirčių mūsų darbe irgi nemažai. Jos dažniausiai būna nenatūralios. Jauniausią teko išlydėti septyniolikos metų.“

Po tokių istorijų, prisipažįsta jis, lieka daug klausimų.

Į juos ne visada yra atsakymų.

Tačiau kitą rytą bendruomenėje laukia kitas žmogus.

Ir jam reikia ne atsakymų.

Jam reikia žmogaus, kuris pasiliktų šalia.

---

Šiandien viena svarbiausių Kęstučio Dvarecko atsakomybių – ne tik bendruomenė, bet ir žmonės, kurie joje dirba.

„Sunkiausia darbo dalis dabar – vadovauti komandai. Neužgožti jos, sudaryti sąlygas dirbti. Niekada nesimokiau būti vadovu, todėl pačiam teko augti.“

Jis sako matęs ne vieną žmogų, kuris dirbdamas priklausomybių srityje tiesiog perdegė.

Todėl šiandien jam svarbu rūpintis ne tik tais, kurie ateina prašyti pagalbos, bet ir tais, kurie kasdien ją teikia.

Įdomu tai, kad net pagirtas už savo darbą jis iš karto pradeda kalbėti apie komandą.

Man pavadinus jį ne kunigu teoretiku, bet kaip „kunigu chirurgu“, K. Dvareckas tik nusijuokia.

„Na kur jau… Per daug gerai mane įvertinote.“

Ši lengva saviironija lydi visą pokalbį. Gal todėl jis niekada nesudaro žmogaus, kuris norėtų būti svarbesnis už kitus.

---

Nors jau daugelį metų gyvena Vilniuje, Dzūkija iš jo niekur nedingo.

„Vilnius man gražus tik vasarą. Tada jis žalias. O šiaip norisi ištrūkti iš tų betoninių džiunglių ir pavaikščioti po miškus.“

Jis šypsodamasis pasakoja atradęs lankytinas Vilniaus žalias vietas ir ypač Marcinkonis, į kuriuos kartu su gyventojais labai lengva atvykti traukiniu.

Į gimtinę po mamos mirties grįžta rečiau, bet prisipažįsta, kad ilgesys niekur nedingo.

Gal todėl ir jo kalbėjime tiek daug ramybės – lyg žmogus vis dar nešiotųsi Dzūkijos pušynų tylą.

---

Paklaustas, kas jį patį labiausiai formavo, Kęstutis Dvareckas iš karto prisimena kleboną-monsinjorą Stanislovą Stankevičių.

Dar būdamas paaugliu jis pradėjo patarnauti bažnyčioje, o klebonas tapo ne tik kunigu, bet ir gyvenimo mokytoju.

Tačiau labiausiai jam įsiminė ne pamokslai.

Paprastumas.

„Man įstrigo jo paprastumas. Visi tie fasadai, kuriuos mes kartais susikuriame, jam nieko nereiškė.“

Gyvendamas pas monsinjorą Stanislovą Stankevičių, Kęstutis Dvareckas iš arti matė, kad tikrasis kunigiškumas prasideda ne nuo didelių pamokslų, o nuo mažų kasdienybės gestų. Kleboną dažnai buvo galima užtikti virtuvėje, besikepantį paprastą kaimišką kiaušinienę. Tačiau į kleboniją užsukus svečiui, nesvarbu, ar tai būtų kaimo žmogus, ar aukštas pareigūnas, keptuvės turinio pakakdavo visiems. Monsinjoras vaišindavo tuo, ką turėjo, nes jam pirmiausia rūpėjo ne žmogaus padėtis, o pats žmogus. Būtent tokio paprasto, kasdieniško žmogiškumo Kęstutis Dvareckas sako iš jo ir išmokęs.

Ne mažiau Kęstutį suformavo ir kita jo savybė.

„Apart supratingumo niekada neišgirdau iš jo priekaištų.“

Jis prisimena, kaip monsinjoras sustodavo pakalbinti daugelį metų gėrusį žmogų.

Be pykčio.

Be pamokslavimo.

Be noro pasirodyti teisiam.

„Labai natūraliai. Labai organiškai. Labai žmogiškai.“

Paklaustas, ko šiandien palinkėtų žmonėms, kunigas Kęstutis Dvareckas ilgam nesusimąsto. Jo palinkėjimas – ne apie lengvesnį gyvenimą, ne apie sėkmę ar didesnę laimę. Pirmiausia – apie susitaikymą su savimi.

„Labai norėčiau palinkėti truputį dažniau pasižiūrėti į save. Tikime, kad Dievas kiekvieną mūsų sukūrė ne kaip klaidą. Pakartojimų nėra – kiekvienas žmogus yra nepakartojamas.“

Jo įsitikinimu, svarbiausi atsakymai slypi ne kažkur toli.

„Dievas įsikuria ne pastatuose, o mylinčiose širdyse. Viską, ko reikia, jau turime savyje.“

Todėl, pasak kunigo, nereikėtų taip skubėti savęs smerkti.

„Jeigu nepatinka – dar nereiškia, kad blogai. Jeigu skauda – dar nereiškia, kad blogai. Jeigu neramu – galbūt kaip tik gerai. Galbūt kaip tik per tai Dievas kažką augina mumyse.“

Ir dar viena mintis, kuri, regis, geriausiai apibendrina ne tik šį pokalbį, bet ir visą jo tarnystę:

„Pirmiausia reikia priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, tikint, kad joje veikia Dievas. Net iš pačių sunkiausių dalykų gali gimti gėris. Atsakymai yra ne kažkur toli – jie gimsta žmogaus širdyje ir sąžinėje.“