Legendinis partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis pagerbtas tradiciniu žygiu į vadavietę Marcinkonių šiluose
- Varėnos rajonas
danieliusnet
- 0
- 16 minutes read
Rūta Averkienė
Pasipriešinimo kovų pradininkas, legendinis Pietų Lietuvos partizanų vadas, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis 1945 m. Dzūkijoje, Kabelių kaime parašė priesaką, kuriame užkoduoti labai svarbūs jo asmenybę liudijantys dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Šiame pasienio kaime prasidėjo Lietuvos karžygio partizaninės kovos kelias. Vyriausieji Kabelių ir aplinkinių kaimų gyventojai dar prisimena, kad Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 78 metus, bet žmonių širdyse gyvas ir šiandien.
Apie amžiną Juozo Vitkaus-Kazimieraičio bei jo bendražygių, kurių dauguma buvo idealistai, atminimą puikiai liudija kasmet organizuojamas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas žygis į Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žiemos vadavietę, esančią Marcinkonių šiluose, už Rudnelės kaimo aukštame skardyje prie pat veržlaus Skroblaus upelio. Šių metų žygis, kuriame dalyvavo beveik šimtas žygeivių, buvo dar prasmingesnis ir džiaugsmingesnis – 2022 m. Leipalingio stribyno kieme rasti pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai 2023 m. lapkritį pagarbiai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, tad jo šeima po daugybės nežinios metų pagaliau turi kur uždegti atminimo žvakutes.
Įdomios istorijos peripetijos – šioje vadavietėje buvę partizanai buvo užpulti 1946 m. sausio dvyliktą dieną. Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas atsikartojo Vilniuje.
Vieną žygį į Kazimieraičio vadavietę organizuoja jo šeima, artimieji ir bičiuliai, kitą, naktinį – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojai.
Jau penkioliktą kartą Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima – jo vaikaičiai, provaikaičiai, kiti giminės, bičiuliai, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai ir visi, kas brangina partizanų bei kovotojų už laisvę atminimą, dvidešimt kilometrų eidami iki vadavietės ir uždegdami atminimo žvakutes dar žymę turinčios vadavietės vietoje, pagerbė legendinį partizanų vadą.
J. Vitkaus–Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje, kurias už Kazimieraitį bei kitus Lietuvos partizanus ir laisvės gynėjus, už partizaninio karo bei pokario žmones ir jų šeimas aukojo kunigas t. Aldonas Gudaitis SJ. bei Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Kazimieraičio vaikaitis Gintaras Vitkus jautriai kalbėjo, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus. ,, Po Šv. Mišių eisime į mišką ir išgyvensime tam tikrą iššūkį, žinodami, kad galime pasiaukoti bendram labui – kovotojų už laisvę atminimo puoselėjimui. Dievas tegu laimina mus visuose mūsų pasirinkimuose“, – kalbėjo G. Vitkus.
Po Šv. Mišių prie bažnyčios žygio dalyviai sustojo tradicinei atminimo nuotraukai, sugiedojo Lietuvos himną ir važiavo į Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Marcinkonių lankytojų centrą. Čia viena iš žygio organizatorių, Vitkų šeimos bičiulė, gamtininkė Onutė Grigaitė visus pakvietė susipažinti ir pasivaišinti grikių koše bei žolelių arbata. Buvo trumpai prisiminta žygio idėja, išdalinti partizaniškų dainų tekstai. Šios dainos kasmet dainuojamos Kazimieraičio šeimos ir bičiulių žygio ir kitų susibūrimų metu. Onutė Grigaitė priminė, kad pirmąjį žygį pradėjo gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jis, sužinojęs iš aplinkinių kaimų gyventojų, kad miške šalia Skroblaus yra Juozo Vitaus–Kazimieraičio žiemos vadavietė, 1991 m. Sausio 13–osios naktį uždegė pirmas žvakutes kaip simbolį visiems laisvės kovotojams.
Po to visi išsiruošė į žygį snieguotais keliais iki gražiausiuose šiluose pasislėpusios buvusios vadavietės. Žygio dalyviai trumpam sustojo mažučiame Rudnelės kaime, kuriame žiemą nėra nė vieno gyventojo, aplankė čia įsikūrusią šviesaus atminimo žymios menininkės, grafikės Gražinos Didelytės galeriją ,,Andeinė“.
Gintaras Vitkus tolimesnį etapą – pora kilometrų iki vadavietės – pakvietė eiti vorele, tylomis ir pėda į pėdą, kaip kadais eidavo partizanai. „Tyla yra dalis mūsų gyvenimo, bet mums sunku ištverti tyloje. Žmogui, kuris gyvena gamtoje ar nori išlikti, tyla padeda. Partizanai tuomet turėjo net alsavimą sulaikyti, kad stribai jų neišgirstų. Bet kokias užduotis jie turėjo išmokti vykdyti tylomis. Tylomis einant galite mintyse būti su gamta ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, kas esame, kad svajonių turime, turime dėkoti, kad išlaikome, kas sukurta, pasimelsti už partizanus, dėkoti už jų gyvenimo etapą, kai jie kovojo už Lietuvos laisvę, melstis už mūsų Tėvynę. Dėkingomis širdimis anoms kartoms eikime į tą vadavietę, kur laisvės kovotojai savo jaunas dienas leido, gyvendami tarp uodų, erkių, niežų, utėlių, šlapi, sušalę, pūvančiais drabužiais, nežinioje. Eikime, kad būtume tvirtesni, jei mūsų gyvenime kas nors susijauktų. Tebūna kurianti tyla ir tas kelias iki skardžio bus trumpesnis…“
Nors kelias iki vadavietės tikrai nebuvo lengvas, bet kiekvienas žingsnis buvo persmelktas prasmingu jauduliu. Atsargiai leidžiantis nuo skardžio per krūmynus iki pat šalia Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio esančios vadavietės, buvo galima patirti, kaip nelengva fiziškai buvo partizanams slapstytis ir išgyventi šiuose miškuose. Priėjus vadavietę, buvo sugiedotas Lietuvos himnas, sukalbėta bendra malda ir sugiedota „Oi, neverk, motušėl“.
Čia vieni pagarbiai uždegė žvakutes jos vietoje esančioje duobėje, pakabino trispalves ant medelių, o kiti susikaupę klausėsi įdomių pasakojimų ne tik apie Juozą Vitkų–Kazimieraitį, jo bendražygius bei šiuose miškuose veikusius partizanus, bet ir apie partizaninę kovą Dzūkijoje. Buvo pasidalinta prisiminimais, kad gretimo kaimo gyventojų Krušų šeimoje 1945 m. Kazimieraitis su partizanais sutiko Kūčias ir Šv. Kalėdas, o Naujuosius metus sutiko pas Kraunelius–partizano Žilvičio tėvus Rudnelės kaime.
,,Artėjant 1945 m. žiemai, buvo susirūpinta naujos slėptuvės, į kurią būtų galima kuo saugiau patekti, įrengimu. Kazimieraitis apžiūrėjo Juozo Kraunelio–Ėglio pasiūlytą vietą, kuri buvo apie du kilometrus nuo Rudnelės kaimo, prie Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio, kur galima ateiti brendant upeliu ir šaltinio vagomis, nepaliekant pėdsakų. Lapkričio 5 d. Ėglis su V. Krauneliu–Žilvičiu pradėjo kasti duobę, smėlį pylė į upelio vagą. Kasimo darbus reikėjo atnaujinti kelis kartus, nes griuvo duobės šlaitai. 1945 m. lapkričio 15 d. Kazimieraičio vadavietė persikėlė į naujai įrengtą žieminį bunkerį ir veikė iki 1946 m. sausio 12 d. Čia buvo stalas su rašomąją mašinėle, suolas, rotatorius, lentyna raštams ir spaudiniams, 2-jų aukštų dviguliai gultai, metalinė krosnelė su kaminu stuobryje, virtuvė ir niša bulvėms laikyti. Štabe be Kazimieraičio, kaip „A“ apygardos vado, dirbo Karklas-Pranas Platūkis, Žilvitis–Vytautas Kraunelis, raštvedys Naras-Liudas Mulerskas, saugojo Ėglis–Jonas Kraunelis. Pradėjus štabui čia dirbti paaiškėjo, jog netoliese vaikšto nepatikimi žmonės.
1945 m. gruodžio 4 d. buvo bandyta keltis į Lankininkus, bet tuo metu, gruodžio 10 d., žuvo Geležinio vilko rinktinės vadas Šernas-Lionginas Pranas Švalkus. Šernu Kazimieraitis pasitikėjo ir planavo jo globojamam surasti tinkamą atsarginę vietą štabui. Šis sumanymas žlugo. Lankininkų slėptuvė buvo maža štabui, drėgna, nešildoma. Ir dar gruodžio 14 d. čia įvyko susišaudymas tarp stribų ir Vanago partizanų, žuvo Merkinės stribų vadas. Grėsė antpuolis. Todėl Kazimieraitis su štabo vyrais grįžo į žieminį bunkerį prie Skroblaus. Čia Kazimierais baigė rašyti ir rotatoriumi išspausdino partizanų mokymui skirtą brošiūrėlę 300 egzempliorių tiražu ir puskarininkio laipsnio mokymų programą partizanams. Parengė plačius mobilizacijos nurodymus, įtemptai dirbo leidžiant partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, spausdinant atsišaukimus. 1946 m. sausio 4 d. atvyko Vanagas ir Balutis, atsinešė po radijo aparatą, bet, deja, jie neveikė. Tad Vanagui pakvietus, Kazimieraitis išvyko su juo į Kasčiūnuose, Jakavonių sodyboje įrengtą vadavietę, palikęs štabo darbuotojus: Ėglį, Žilvitį, Narą ir Karklą. 1946 m. sausio 12 d. ieškoti Kazimieraičio būstinės buvo atsiųstos didelės rusų kariuomenės pajėgos. Jie jau turėjo žinių, kad prie Rudnelės kaimo yra slėptuvė. Likę štabo darbuotojai su reikalais buvo išėję į paviršių. Juos aptiko, prasidėjo susišaudymas, kurio metu žuvo Ėglis. Žilvitis buvo sužeistas, bet jam pavyko pabėgti. L. Mulerskas-Naras ir P. Platūkis-Karklas buvo suimti. Slėptuvę rado kitą dieną sekdami paliktais pėdsakais. Iš jos paėmė rašomąją mašinėlę, rotatorių, du radijo imtuvus, radijo siųstuvą, ginklus, bunkerio įrangą, Kazimieraičio dienoraštį, štabo įsakymus ir kitus dokumentus. Prie surastos slėptuvės enkavėdistai paliko savo pasalą ir tykojo maždaug savaitę laiko‘‘.
G. Vitkus kalbėjo: ,,Šis žygis – tai ekskursija į praeitį. Einame suprasdami, kad viskas trapu, nes mes gyvename neramiais laikais. Susimąstydami: ,,Ką aš veikiau, ką mano tėvai veikė, kaip su baime susidorojome neramiomis 1991 m. sausio dienomis, o kaip aš elgsiuosi, jei bus pavojus. Žinome, kad atsakymą rasti nelengva. Šitais atvejais sakoma, kad nereikia bijoti žiūrėti į grėsmingas situacijas, neišsigąsti, kad kai atsirastų tikras pavojus, kad nepasiduotum. Tai savęs išmėginimas“.
Žygyje dalyvavęs Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdybos vadovybės Karybos instituto vyr. specialistas, viršila Ernestas Kuckailis, kuris labai prisidėjo, kad būtų surasti Juozo Vitkaus–Kazimieraičio palaikai, papasakojo, kokius čia vykusio partizaninio gyvenimo ženklus rado. ,,Kadangi šitas bunkeris buvo pritaikytas gyventi žiemos sąlygomis, čia buvo įrengta krosnelė, partizanai kūrenimui naudojo alksnio malkas, kurių, turbūt, prisiruošdavo iš anksto. Darydamas šios vietos pirminę apžvalgą, aukščiau vadavietės radau krosnelės dureles. Labai tikėtina, kad jas varstė pats Kazimieraitis. Taip pat radau keletą šovinių tūtelių. Kol kas čia mažai tyrinėta, žinoma tik tai, kad mūšis vyko slėnyje. Perspektyvos tyrinėti daugiau visada yra. Čia yra rezervato teritorija. Tad norint išvengti lankytojų srautų, atstatyti vadavietę nerekomenduojama“.
Šis bunkeris, kaip ir kiti žiemos bunkeriai, dažniausiai būdavo įrengiami arčiau upės, kad partizanai, grįždami iš žygio, pėdsakus galėtų paslėpti upelyje. Dar viena priežastis, kodėl žieminiai bunkeriai būdavo prie upės – juos kasant upelyje buvo patogu pradanginti smėlį, taip pat gyvenant bunkeryje ilgesnį laiką būdavo patogu apsirūpinti šalia esančiu vandeniu. Apsisaugoti jie naudodavo visokių kitokių konspiracijos būdų – kad šunys nesuuostų, batų padus tepdavo tepalu ar benzinu.
Pagerbę Juozą Vitkų-Kazimieraitį, žygio dalyviai grįžo į Marcinkonių kaimą atgalios temstant ir miškais dainuodami patriotines dainas. Dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Grįžusių laukė pasidalinimas įspūdžiais ir širdžių šiluma.
Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima džiaugiasi, kad žygyje dalyvauja nemažai jaunų žmonių, vadinasi, jie puoselėja partizanų ir laisvės kovotojų atmintį. Jo vaikaičiai Gintaras Vitkus, Vilija Pranskienė su jauduliu balse dėkojo žygio organizatoriams – filmų apie J. Vitkų Kazimieraitį ,,Nepaprasta auka“ ir ,,Bučiuoju, Juozas“ režisierei Agnei Zalanskaitei ir kitiems bei visiems dalyvavusiems. Jie sakė, jog senelis dabar džiaugtųsi ir savo didele Lietuvą mylinčia šeima, ir laisvės kovotojus pagerbiančiais žmonėmis. Žygio dalyviai, ir pirmą kartą keliavę iki Kazimieraičio vadavietės, ir tradiciškai dalyvaujantys žygyje, sakė, jog tie dvidešimt kilometrų – tai neįkainojama treniruotė kūnui, ir svarbiausia, sielai, kai žygio metu dar labiau pradedi suprasti, kieno dėka mes esame laisvi.
Buvo prisimintas neilgas, bet labai prasmingai nugyventas Kazimieraičio gyvenimas. Jis buvo vienas iš trijų aukščiausių pagal laipsnį ir vienas pamaldžiausių Lietuvos partizanų.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas. Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1944 m. pabaigoje, iškilus arešto pavojui, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkijos pakraštį, įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais partizanais ir buvo pakviestas jiems vadovauti. 1945 m. gegužės mėnesį galutinai pasitraukė į mišką. Būdamas giliai religingas, pasirinko Kazimieraičio slapyvardį Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadu, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Kazimieraičio ir jo bendražygių pastangomis 1946 m. pavasarį visi Dzūkijoje veikiantys partizanų būriai buvo sujungti į Dainavos apygardą, kuri gyvavo iki 1952 m. ginkluoto pasipriešinimo pabaigos.1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus–Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.
Juozas Vitkus–Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“.
