Lietuva – tai ne tik Vilnius

Dr. Laurynas Kasčiūnas

Šiandien Lietuva sparčiai virsta vieno ar vos kelių didžiųjų miestų valstybe. Nors kadaise regionų išsivystymas buvo daugiau ar mažiau tolygus, šiandien Vilniui tenka jau 40 proc. viso Lietuvos Bendrojo vidaus produkto (BVP), o vidutinis atlyginimas sostinėje, miesteliuose ir kaimiškose vietovėse skiriasi net keliskart. Todėl sparčiai žengiame „dviejų Lietuvų“ keliu: pirmoji, didmiesčių Lietuva, auga ir plečiasi, o likusieji yra paliekami likimo valiai.

To padariniai jau dabar skambina pavojaus varpais. Dėl emigracijos kasdien netenkame pilno lėktuvo žmonių; pagal socialinės atskirties rodiklius patenkame tarp lyderių Europos Sąjungoje; klimpstame ir į alkoholio liūną suvartodami svaigalų tiek, kad užimame trečią vietą pasaulyje. Deja, 17 metų nepriklausomą Lietuvą valdantiems kairiesiems tai, atrodo, nė motais – regionų politika Vyriausybėje neatlieka jokio vaidmens.

Apie šiuos iššūkius kalbamės susitikimuose su Dzūkijos bendruomenėmis. Dažnai tenka išgirsti: „kas pasiūlys, kaip tai spręsti, kol visi aplinkiniai dar neišsivažinėjo į Angliją?“ 

Pirmiausia turime apsispręsti, kokios Lietuvos norime. Ar mums patinka panašėti į Rusiją, kurioje tėra vienas ar du dominuojantys miestai, o visa kita – tik periferija? O gal kurkime valstybę su stipriais regioniniais centrais, kurie užtikrintų tolygų augimą bei didesnį socialinį teisingumą? Man pačiam dėl to nekyla jokių abejonių. Turime rasti sprendimus, kaip ekonomiškai plėtoti didesnius ar vidutinio dydžio Lietuvos miestus, kurie į viršų trauktų visus šalies regionus.

Kokių sprendimų nedelsiant turime imtis?

Darbo vietų gausėja didmiesčiuose, o Lietuvos regionai ir toliau kamuojami aukšto nedarbo lygio. Todėl pirmiausia reikia skatinti verslo motyvaciją kurti darbo vietas ne tik Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose, bet ir miesteliuose bei kaimiškose vietovėse.

Verslas, kuris investuoja į Lietuvos regionus, turi gauti specialias subsidijas. Ypač, kai naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos, nes tai – svarbiausias finansinis šaltinis, galintis tapti paskata verslams atsigręžti į regionus. Tam turime keisti ES struktūrinių fondų paramos verslui tvarką bei pereiti prie investavimo kaštų kompensavimo, jei jos nukreiptos į regionus. Toks sprendimas padidintų regionų konkurencingumą. Greta to – regionuose darbo vietas kuriančiam verslui turi būti taikoma pelno mokesčio lengvata. Ji turi siekti ne 50 proc. nuo investuotų lėšų, kaip yra dabar, bet ir visą 100 proc. Net ir viena naujai įsikurianti vidutinė įmonė, kuri aplink save burtų bendruomenę, skatintų infrastruktūros plėtrą, paslaugų sektoriaus augimą, būtų didelis pasiekimas daugeliui mažesnių Lietuvos regionų.

Taip pat turime keisti strateginius valstybės ekonominio vystymosi prioritetus. Vyriausybė turi skirti daugiau dėmesio ir jėgų investicijų medžioklei. Ir ne tik į aukštos pridėtinės vertės, modernias įmones, bet atstovaujančias gamybos bei paslaugų sektorių. Ne mažiau kaip 50 proc. į Lietuvą ateinančių užsienio investicijų turi būti nukreipta į regionus, nes vien skambūs didžiųjų kompanijų vardai sostinėje neatsvers šalies socialinių problemų.

Tai tik keli konkretūs pasiūlymai, kuriuos galėtų įgyvendinti Lietuvos Vyriausybė. Deja, bet regioninė politika šiandien lieka tiesiog tuščia deklaracija, o regionų ir juose „skęstančiųjų“ bedarbių gelbėjimas ir toliau yra jų pačių reikalas. Tad kas, jei ne mes patys, turime imtis permainų. Pradėkime!