Marcinkonių bažnyčia minėjo du jubiliejus (foto+video)

Spalio 25-ąją Marcinkonių bažnyčia, švęsdama Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado atlaidus, minėjo pirmosios Marcinkonių bažnyčios 250 metų jubiliejų bei dabartinės 140 metų gimtadienį.

Rūta Averkienė

Spalio 28–ąją
minime apaštalų Šv. Simono ir Šv. Judo Tado vardo dieną, kuri dar kitaip
vadinama Simajudu. Taip vadinami ir Marcinkonių bažnyčios bei parapijos
globėjų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado tituliniai atlaidai. Kaip ir kasmet, Simajudas į medinę
1 880 metais statytą bažnytėlę sukvietė tikinčiuosius iš visos parapijos. Šventė buvo
dvasinga ir graži – atlaidų metu prisiminta bažnyčios istorija, mat šiemet
sukako du šimtai penkiasdešimt metų, kai parapijoje pašventinta pirmoji
bažnyčia, ir šimtas keturiasdešimt metų, kai pašventinta dabartinė. Taip pat
buvo pasidžiaugta parapijiečių ir geros valios žmonių lėšomis atnaujinta
bažnytėle, prisimintos ilgametės Simajudo tradicijos, po Šv. Mišių aplink
bažnyčią nusidriekė procesija.

                      Šv.
Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo bei Šv. apaštalų Simono ir
Judo globos ir užtarimo meldė Vilniaus arkivyskupijos
generalvikaras, vyskupas Arūnas Poniškaitis, Vilniaus arkikatedros bazilikos
administratorius kunigas Virginijus Česnulevičius ir Marcinkonių parapijos
klebonas Raimundas Macidulskas. Savo pamoksle vyskupas  kalbėjo apie bažnyčią ir parapiją globojančius
šventuosius Simoną ir Judą Tadą, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų
apaštalų. Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu kabo virš pagrindinio bažnyčios
altoriaus. Vyskupas taip pat kalbėjo apie Dievo meilę ir maldos prasmę.
„Šie
du kadais gyvenę vyrai buvo labai paprasti žmonės, bet Dievas juos pakvietė
gražiai misijai. Jie – paprasti žvejai, kurie vertėsi prekyba, bet atsiliepė į
Jėzaus pakvietimą. Jiedu buvo kaip akmenys, ant kurių Viešpats statė bažnyčią. Ar
jie galėjo įsivaizduoti, kad jų vardas pagarbiai  kada nors bus minimas nuostabiame Marcinkonių  krašte? Turbūt ne.  Šiandien meldžiamės ir už juos, ir už jus
visus, dėkojame tėvams ir protėviams, kurie mums įskiepijo tikėjimą. Mes taip
pat esam pakviesti gražiai misijai. Tepadeda Dievas ją įvykdyti“.

              Šv. Mišios buvo ypatingai
iškilmingos, nes jas papuošė ir jautrią maldos nuotaiką savo gražiomis giesmėmis
sukūrė gausus Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“, vadovaujamas
Ilonos Zalanskienės. Po Šv. Mišių „Harmonija“ dovanojo įspūdingą koncertą,
kuriame po bažnyčios skliautais skambėjo lietuvių kompozitorių giesmės ir
dainos, o koncertą vainikavo ir jautriausias sielos stygas suvirpino Vytauto
Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“. Koncertas sulaukė parapijiečių
susižavėjimo ir gausių plojimų.

              Iškilmių metu buvo  prisiminti parapijiečiai ir rėmėjai, kurie savo lėšomis,
rūpesčiu ir darbu prisideda prie parapijos. Padėkota tiems, kurie geru pavyzdžiu
ir kitus uždega prasmingiems darbams. Marcinkoniškis, viešosios įstaigos
„Marcinkonys“ direktorius Juozas Šilanskas pasidžiaugė  prasmingais parapijai atliktais darbais: „Kaip
džiugu, kad šiandien titulinius mūsų parapijos atlaidus ir
bažnyčios sukaktis pasitinkame atnaujinę bažnyčios išorę, varpinę, keturiolika
Kryžiaus kelio stočių koplytėlių bei akmeninę bažnyčią juosiančią šventoriaus
tvorą. Visa tai buvo gražiai atnaujinta parapijiečių ir kitų geros valios
žmonių lėšomis. Po to bažnyčios kompleksas įrašytas į Kultūros paveldo registrą
kaip architektūrinis paminklas. Įrengti šildomi suolai, kad Šv. Mišių metu
bažnyčioje būtų šilta ir jauku. Šiemet sutvarkėme
elektros instaliaciją. Nuoširdus ačiū ir didžiausia pagarba parapijiečiams už
aukas. Tik jūsų dėka turime švytinčią bažnyčią. Turime dar daug sumanymų,
bendromis jėgomis tikrai juos įgyvendinsime. Dėkojame visiems supratingai
prisidėjusiems“. 

                      Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių
valstybinio gamtinio rezervato istorikė Virginija Pugačiauskienė priminė
bažnyčios istoriją. Pirmąją bažnyčią Marcinkonyse paskatino pastatyti
tuometinis Trakų dekanas Juozapavičius, kad tikintiesiems nereikėtų vaikščioti
aštuoniolikos varstų iki artimiausios bažnyčios Merkinėje. Nuo 1770 m.
marcinkoniškiai jau turėjo savo bažnyčią. 1797 m. vizitacijos akte nurodoma,
kad bažnyčia pastatyta Varėnos seniūno, grafo Mykolo Bžostovskio nurodymu ir
seniūnijos lėšomis. Medinė bažnyčia buvo nedidelė ir kukliai įrengta. Po
aštuonių metų įkurta ir parapija, kuriai priklausė šešiolika kaimų. Kadangi
parapija buvo nedidelė, apie 1805 metus ji buvo panaikinta ir prijungta prie
Merkinės parapijos. 1818 m. kunigo Jono Beniaševskio rūpesčiu ir lėšomis buvo
pastatyta varpinė, o po metų ir klebonija. To meto archyvai liudija, jog visa
bažnyčios išlaikymo našta teko parapijiečiams. Tolesnę bažnyčios raidą atspindi
1835 m. Celestino Sorikos vizitacijos aktas. Jame nurodoma, kad Marcinkonių
bažnyčia prižiūrima ir išlaikoma. 1836 m. vietoj senosios pastatyta nauja
varpinė, gyvenamasis namas vargonininkui, bažnyčios stogas uždengtas naujais
gontais. Kad bažnyčios reikalai gerėjo, rodo ir tas faktas, jog parapijiečiai
nutarė surasti pinigų naujiems vargonams, kurie buvo „su aštuoniais balsais,
žvaigžde, trimis varpeliais ir būgnu“. Bažnyčios pastatas, išstovėjęs apie
devyniasdešimt metų, buvo gana prastos būklės, todėl 1858 m. Marcinkonių kuratu
paskirtas kunigas Juozapas Mackevičius ėmėsi rinkti aukas ir ruoštis naujos
bažnyčios statybai. 1868 m. dar nebaigta įrengti bažnyčia buvo pašventinta.
Tačiau parapijiečiams neilgai teko džiaugtis savo rankomis atstatyta bažnyčia,
kadangi 1878 m. birželio 7 d. ji su visu viduje buvusiu turtu sudegė. Gaisro
priežastis buvo neaiški. Bažnyčia sudegė visiškai, išliko tik varpinė. Po
dviejų savaičių parapijiečiai išrinko atstovus Vincą Tamulevičių ir Motiejų
Miškinį, kurie parapijos vardu parašė prašymą Vilniaus vyskupijos valdytojui
Žilinskiui su prašymu leisti atstatyti bažnyčią.1878 m. rudenį buvo
patvirtintas bažnyčios projektas ir statytos darbų sąmata. 1880 m. balandžio 3
d. Varėnos bažnyčios klebonas A. Tiaro pašventino kertinį naujos bažnyčios akmenį
ir pamatus ir jau 1880 m. spalio 28 d., per Simajudo atlaidus, naująją
Marcinkonių bažnyčią pašventino Merkinės dekanas Kunigas Vincentas Živoronokas.
1901 m. kunigo Jono Šoblicko iniciatyva ir lėšomis buvo pastatytos Kryžiaus
kelio stotys. Šventorius buvo aptvertas mūrine tvora, o joje įmūryta
keturiolika koplytėlių. Kryžiaus kelio stotys atkeltos iš uždaryto Valkininkų
pranciškonų vienuolyno. Koplytėlėse patalpinti meistro iš Varšuvos Špatovskio
gaminti bareljefiniai vaizdai. Šis kryžiaus kelias buvo sumūrytas kaip padėkos
ir atminties ženklas Krikščionybės jubiliejui paminėti. Lentelėje tai įamžinta
žodžiais: „Ant atminties/laimingaj pabajkto dewiniolikto/amžio, no užgimimo chrystuso/ižganitojaus
swieto 1901 m.“.  1921 m. buvo atkurta
parapija. Ši abiejų Marcinkonių bažnyčių istorija liudija, jog parapijos žmonės
visais laikais buvo darbštūs ir rūpinosi savo bažnyčia.

                      Iškilmių metu Marcinkonių kaimo bendruomenės
pirmininkė Rimutė Avižinienė  pasveikino parapijietį
Vytautą Paulaitį ir užrišo tautinę juostą už nuopelnus kaimui – už šimtą kaimo
žmonėms dovanotų trispalvių, už jo leidžiamą laikraštuką ir būsimą Marcinkonių
kaimo istoriją menančių nuotraukų albumą. Vytautui Paulaičiui „Ilgiausių metų“
sugiedojo visi dalyvavę atlaiduose.

                      Vyskupas A. Poniškaitis pasidžiaugė gražiomis
parapijos bendruomenės iniciatyvomis ir linkėjo jai stiprybės bei vienybės.

                      Marcinkoniškius su prasmingomis iškilmėmis
pasveikino ir darnos bei sutarimo linkėjo iš šios parapijos kilęs kunigas V.
Česnulevičius.

                      Marcinkonių parapijos klebonas R. Macidulskas
dėkojo kiekvienam parapijiečiui, „kuris savo darbu ir auka, geru žodžiu, savo
gyvenimu ir palaikymu padeda burti gyvąją bažnyčią. Jei nebus gyvosios, tai
medinės irgi neturėsim. Linkiu, kad būtų supratimas, linkiu rūpintis, tuomet
turėsim jėgų ir šiai materialinei bažnyčiai ir kad ji būtų pas mus pati
gražiausia. Dėkojam visiems, kurie pagal galimybes puoselėjat savo bažnyčią“.

Po
iškilmių žmonės šventoriuje sustojo bendrai nuotraukai. Vyriausios kartos marcinkoniškiai atsiminė, kad praeityje
švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose
kaimuose Simajudui  pjaudavo avį ar
baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas
duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą
kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas turgelis veikė ir
dabar. Čia buvo galima įsigyti Čepkelių pelkėje surinktų spanguolių, Varėnos
krašto bitučių medaus.

Pasak aktyvių bendruomenės narių, noras
atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas
atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai. Džiugu, kad
jau kelinti metai, kai Simajudo atlaidai – ne vien Šv. Mišios, bet ir smagus
parapijiečių susibūrimas.

Didžiausią
Marcinkonių bažnyčios ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo
Tado titulinius atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo
prosenelių, kurie čia daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią
ir tradicijas. Reikia, kad tradiciją
tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.