Marcinkonyse dvasingai švęsti tituliniai Simajudo atlaidai-2021 (foto)

Rūta Averkienė

Spalio
28–ąją minime apaštalų Šv. Simono ir Šv. Judo Tado vardo dieną, kuri dar kitaip
vadinama Simajudu. Taip vadinami ir Marcinkonių bažnyčios bei parapijos
globėjų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado tituliniai atlaidai. Kaip ir kasmet, Simajudas į jaukią medinę
1 880 metais statytą ir prieš keletą metų parapijiečių lėšomis dailiai
atnaujintą bažnytėlę gausiai sukvietė tikinčiuosius ne tik iš visos parapijos,
bet ir iš svetur. Šventė
buvo dvasinga, kupina jautrių akcentų – atlaidų metu kiekvieno širdį palietė
gilios ir prasmingos kunigo Sauliaus Rumšo mintys  apie tikrąją atlaidų prasmę. Buvo prisiminta Šv. apaštalų Simono
ir Judo Tado gyvenimo istorija bei ilgametės gražios Marcinkonyse
švenčiamo  Simajudo tradicijos,
pasidžiaugta parapijiečių susitelkimu sprendžiant įvairius su bažnyčia
susijusius klausimus. Po Šv. Mišių aplink bažnyčią nusidriekė iškilminga bažnytinė
procesija. Liturgijos metu ir po Šv. Mišių skambėjo gražiuosius medinės
bažnytėlės skliautus drebinęs, širdis virpinęs
operos solisto Liudo Mikalausko įspūdingas koncertas. Šv. Mišių metu vargonavo ir giedojo
jaunas vargonininkas Evaldas Mankevičius.

                      Šv. Mišias už parapiją ir
jos žmones aukojo bei Šv.
apaštalų Simono ir Judo globos ir užtarimo meldė kunigas Saulius Rumšas ir Marcinkonių
parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Savo pamoksle kunigas 
kalbėjo apie bažnyčią ir parapiją globojančius šventuosius Simoną ir
Judą Tadą, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų. Šv. Simonas
(I a.) evangelistų dar vadinamas kanaaniečiu arba zelotu (taip vadindavo vienos
žydų sektos narius, kuriai Simonas priklausė iki buvo Kristaus pašauktas). Jis
buvo vienas iš dvylikos pirmųjų Kristaus mokinių. Šv. Judas (Tadas) laikomas
šv. Jokūbo Jaunesniojo broliu. Jis yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas.
Judui (Tadui) priskiriamas Judo laiškas, parašytas apie 80 m. Šventieji
apaštalai, atsiliepę į Kristaus kvietimą, apaštalavo Sirijoje, Mesopotamijoje,
Persijoje: krikštijo žmones, naikino pagonių stabus. Pagal legendą, abu
apaštalai buvo rasti nukankini: Judas su kuoka, Simonas su pjūklu.

Paveikslas
su šių šventųjų atvaizdu kabo virš pagrindinio bažnyčios altoriaus.

                      Dvasininkas priminė
tikrąją atlaidų prasmę. „Atlaidai – gražus momentas susitikti, sueiti
kartu šeimoms, draugams, artimiesiems. Bet sueiti kartu pirmiausia  prie Viešpaties. Žodis „atlaidai“ pirmiausia
kalba apie atleidimą. Jie yra daug nuostabesnis dalykas, negu įsivaizduojam.
Štai Evangelijoje Baltramiejus šaukia Jėzaus: „Jėzau, pasigailėk manęs“. Kai
mes prašom: „Dieve, pasigailėk“, kartais net nenutuokiame, bet Dievas visada pasigaili.
Jis mums suteikia daug priemonių, kad mes nebūtume praeities slegiami, kad
nebūtume kam nors skolingi. Ankstyvojoje krikščionybėje atgailos metas buvo ilgas.
Žmogus išsakydavo savo nusidėjimus, po to jis turėdavo atlikti proporcingai
gerų darbų. Atgaila trukdavo mėnesį ir daugiau, tik po truputį jis vėl būdavo įvesdinamas
į Dievo tarnybą. Po truputėlį bažnyčios istorijoje atlaidų praktika keitėsi.
Atlaidai – tas momentas, kai nuodėmės yra atleistos, uždėta nedidelė atgaila.
Atlaidai yra bausmės nuvalymas. Jie esti visuotiniai ir daliniai, priklauso nuo
to, ar viską nuvalo, ar dalį. Atlaidus galima skirti gyviems ir mirusiems artimiesiems.
Ko reikia, kad galėtume gauti atlaidus? Reikia trijų paprastų dalykų – atlikti
išpažintį, priimti Šventąją Komuniją ir pasimelsti Popiežiaus intencija. Tai
darydami, sudarome bendruomenę, gyvąją bažnyčią, dalinamės tais dvasios
turtais. Bažnyčia sako: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Pasimelsdami Popiežiaus
intencija, dalyvaujame bažnyčios misijoje, kitiems padedame, kaip kiti mums
padėjo. Atlaidai ir yra nuostabios bendrystės momentas tarp mūsų ir su Dievu,
ir su visuotine bažnyčia“.

                      Atlaidai buvo ypatingai
iškilmingi, nes juos papuošė ir jautrią maldos nuotaiką savo gražiomis
giesmėmis ir dainomis sukūrė charizmatiška asmenybė, žymus operos solistas
Liudas Mikalauskas bei jam akomponavusi žymi pianistė Beata Vingraitė. Koncertas,
kuriame skambėjo lietuvių kompozitorių, partizaniškos giesmės ir dainos,  buvo išties įspūdingas. Solistas prisipažino,
jog jam visada gera lankytis Dzūkijoje, kur nuostabūs pokario pasipriešinimą, partizanines
kovas, tremtis   menantys šilai ir  nuoširdūs, svetingi  žmonės. Simboliška, jog atlikėjas sakė, kad
labai mėgsta dainuoti ir padainavo kelias praeityje Marcinkonyse, žaliuose
pušynuose sodybą turėjusio ir labai mėgusio čia su šeima vasaroti šviesaus
atminimo legendinio operos solisto Vaclovo Daunoro dainas. Taip pat prisiminė išeivijos kūrėjus – Joną Aistį ir Bernardą Brazdžionį. Koncertas sulaukė
parapijiečių susižavėjimo ir gausių plojimų, o kai kurias dainas jie bažnyčioje
dainavo kartu.

                      Marcinkonių parapijos klebonas Bronius
Krakevičius dėkojo svečiui kunigui S. Rumšui ir parapijiečiams  už bendrą maldą, L. Mikalauskui ir B.
Vingraitei – už nuostabų koncertą, kuris buvo tarsi šviežio oro gūsis
Marcinkonyse tradicinių atlaidų metu, pasidžiaugė gražiomis parapijos
bendruomenės iniciatyvomis, kurios telkia ir vienija.

                      Marcinkoniškė Birutė Šilanskienė visų
parapijiečių vardu padėkojo kunigams, solistui L. Mikalauskui ir pianistei B.
Vingraitei už sukurtą ypatingą, virš kasdienybės  pakylėjusią atlaidų dieną ir dovanų įteikė po
dzūkiško kulinarinio paveldo simbolį – 
grikinę babką. 

              Vyriausios kartos marcinkoniškiai dar atsimena, kad
praeityje Marcinkonyse švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių,
Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui 
pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius.
Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms.
Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas Simajudo
turgelis veikė ir dabar. Čia buvo galima įsigyti Varėnos krašto bitučių medaus
ir dailių keramikos dirbinių.

              Pasak
aktyvių bendruomenės narių, noras atgaivinti senąsias Simajudo šventimo
tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas atsimena ir žino ne visi net ir
viduriniosios kartos gyventojai. Džiugu, kad jau kelinti metai, kai Simajudo
atlaidai – ne vien Šv. Mišios, bet ir smagus parapijiečių susibūrimas.

              Didžiausią Marcinkonių bažnyčios
ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius
atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia
daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas. Reikia, kad
tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.