Margionių klojimas ir vėl buvo sukvietęs kaimo teatrus (foto)

Rūta Averkienė

Nevasariškai šaltą, lietingą ir vėjuotą praėjusio šeštadienio popietę Margionių klojimas vos talpino žiūrovus: vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir anūkus bei svečius, susirinkusius į antrąją rajoninę kaimo teatrų šventę – konkursą „Citnaginė“ Juozo Gaidžio prizui laimėti.

Praėjusiais metais pirmą kartą margioniškių bendruomenės iniciatyva suorganizuotas ir tradiciniu žadantis tapti kaimo teatrų festivalis – akivaizdus įrodymas, jog Margionyse tebeplevena prieš beveik dvidešimt metų į Nebūtį išėjusio Margionių Strazdelio – kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia. Čia tebegyvuoja ir daugiau kaip prieš aštuonias dešimtis metų įsikūręs klojimo teatras.

Kaimo teatrų šventę šmaikščiu scenos vaizdeliu „Tarnaitė, ubagė ir ponia“ bei senovine daina pradėjo Margionių moterys.

Šventėje dalyvavo Varėnos kultūros centro Nedzingės filialo artistės, vadovaujamos Nijolės Maceikienės. Jos suvaidino J. Žemaitės „Tris mylimas“. Artistės iš Gudžių, vadovaujamos Marytės Didikienės ir Vidos Kielienės, suvaidino šmaikštų vaidinimą „Žilė galvon, velnias uodegon“.

Svečiai iš Vilkaviškio – mėgėjų teatras „Kertė“, vadovaujamas Leonardos Gaurylienės, suvaidino Marijos Kazakevičienės pjesę „Žmonos laisvalaikis“.

Nugalėtoją rinko komisija, sudaryta iš pačių kaimo artistų. Režisieriaus Juozo Gaidžio prizas buvo įteiktas artistėms iš Gudžių.

Šventėje dalyvavęs Seimo narys Algis Kašėta pagyrė margioniškius, kad jų, paprastų kaimo žmonių iniciatyva, Margionių klojimo teatras yra žinomas ir dar tebegyvuoja. Jis pasveikino šventės dalyvius, o kaimo artistams palinkėjo ir toliau nepamiršti klojimo teatro.

Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška apgailestavo, kad Dzūkijos kaimai mažėja, tačiau labai džiugu, kad juose tebedainuoja ir tebevaidina patys kaimo žmonės. „Kol jie dainuos ir vaidins, tol kaimai bus gyvi“-sakė seniūnas. Jis kvietė visus pasistengti, kad šitas unikalus teatras dar gyvuotų ir nors po vieną spektaklį per metus žiūrovams parodytų.

Varėnos kultūros centro direktorė Marytė Stoškutė pasveikino kaimo teatrų kolektyvus, padėkojo už nuoširdžią vaidybą ir jų vadovams įteikė padėkas.

Prieš keletą metų įsikūrusios Margionių kaimo bendruomenės valdybos pirmininkė Lina Vosylienė, šiame kaime turinti sodybą, kalbėjo, kad tokių kaimų ir tokių žmonių, kokie yra Margionys, Lietuvoje labai mažai. „Margioniškiai – dvasiškai labai stiprūs, taurūs, unikalūs. Tačiau jie per daug kuklūs. Todėl mūsų paskirtis – padėti jiems skleisti tą kultūros šviesą ir išsaugoti unikalumo dvasią. Šitas klojimo teatras turi gyvuoti, ir mes, visa bendruomenė, stengsimės, kad jis ir toliau klestėtų…“.

Tądien Margionyse buvo ne tik vaidinama. Klojimo teatre skambėjo gražiausios senovinės Margionių kaimo dainininkių atliekamos dainos. Jos giedojo Juozo Gaidžio giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį, o teatrų festivalio dalyvius linksmino net keturi Margionių kaimo muzikantai.

Žaliais Dzūkijos pušynais apsuptas Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs.

Varėnos kultūros centro Marcinkonių filialo direktorė, dabartinė Margionių klojimo teatro vadovė ir režisierė Rima Avižinienė, sakė, kad labai simboliška, jog kaimo teatrų festivalis vyksta Margionyse. Juk jei ir Juozas Gaidys būtų gimęs ne prieš šimtą, o prieš daugiau metų, neabejotinai pirmasis lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse.

Margionių kaimo seniūnas Vincas Kvaraciejus pasakojo, kad J. Gaidys „ardamas eilėraščius kūrė, o šienaudamas – vaidinimus. Kai žmonės išgirsdavo, kad Margionyse bus rodomas J.Gaidžio spektaklis, susirinkdavo iš visų aplinkinių kaimų. Dėkui ir jam, ir visiems kitiems kaimo šviesuoliams, kurie nešė mūsų kaimui šviesą…“.

Dar ilgai Margionių klojimo teatre skambėjo dzūkiškos kaimo moterų dainuojamos dainos ir pasakojimai apie kaimą ir jo žmones, kiekvienas kurių savo buvimu tarsi rašė šito kaimo istoriją.

Vakaronėje, kurioje pamiršę rūpesčius, šoko ir dainavo Margionių kaimo žmonės, buvo galima jausti tvirtybę, kurios Margionių kaimo žmonės semiasi iš gyvybingojo Skroblaus…