Daugų krašto menininkė Danutė Kurkulionienė-Raistinė: „Į kasdienybę ir rutiną įtraukiu malonumų valandas…“

Jau šeši metai senjorės Danutės Kurkulionienės-Raistinės užuovėja nors ir be tėvelių vėl tapo gimtieji namai Duškonių kaime Daugų seniūnijoje. Moteris ilgą laiką gyveno Vilniuje, bet ją palietusi avariją paskatino pakeisti gyvenamą vietą ir atsiduoti kūrybai.

Polinkis į kūrybą nuo vaikystės

Danutė gimė valstiečių Juozo ir Marijos Sakalauskų šeimoje. Ji prisimena, kad tą Duškonių kaimo kampelį, kuriame tuo metu buvo 8 sodybos vadino Duškonių užuraistis. „Augau vienkiemyje, gražioje gamtoje, raistų ir miškų apsuptyje“, – pasakoja moteris. D. Kurkolionienė mokėsi Vežionių, Vaikantonių kaimo mokyklose. Po aštuonių klasių įstojo į Vilniaus prekybos mokyklą. Įgijo ne tik specialybę, bet ir vidurinį išsilavinimą. Tačiau moteris širdis linko  prie meno, tad ji baigė Justinio Vienažinskio dailės mokyklą. Pašnekovė sako, kad polinkį į meną ir kultūrą pajuto mokyklos suole. „Buvau aktyvi menininkė. Jau mokykloje mėgau piešti, tapyti, kurti. Rengiau straipsnius mokyklos sienlaikraščiui“, – pasakoja D. Kurkulionienė.  Polinkis į kūrybą kilo iš vienatvės. Danutė augo be kiemo draugų ir draugių, tačiau ją supo nuostabi gamta, kuri moterį įkvėpė kurti ir atskleisti meninius gebėjimus.  „Šešerių metų jau skaičiau. Grįžus namo po mokyklos kalbėdavau su medžiais, garsiai svajodavau, nes manęs niekas negirdėjo. Man buvo gera“, – atvirauja pašnekovė. Ankščiau Danutė piešė portretus, dabar jos darbuose nugula gamtos vaizdai, peizažai nutapyti aliejiniais dažais. Pašnekovė surengusi 5 personalines parodas: Ukmergės rajone, Vilniuje galerijoje „Verdenė“, Dauguose bibliotekoje, Alytuje, Jurgio Kunčino bibliotekoje ir jos filialuose.

Dirbo milicijoje

Danutė iš tapybos nepragyveno, tad dirbo darbus, kurie su menu nebuvo susiję. 7 metus dirbo tuometinėje milicijoje, ėjo sekretorės-referentės pareigas Vilniuje. Tai pat buvo baigusi siuvėjos, virėjos, įvairius techninius kursus.  Moteris pripažįsta, kad daug teko mokytis, bet ne tai, ko jai reikėjo. O jai reikėjo harmonijos, ryšio su gamta. „Tapyba ir rašymas vienas kitą papildo“, – mano pašnekovė, netrukus pristatysianti dzūkų tarme parašytą eilėraščių ir apsakymų knygą „Iš Dzūkiškų dudinku ir ne tic..“  „Tuščių pirkių alsavimas su priekaištu žvelgia tiesiai į mano sielą, klausdamas, ar dar prisimenu. Žinoma, kad prisimenu. Todėl ir personažus rinkausi tikrus. Mano knygoje aprašyti tikrų žmonių gyvenimai įvilkti į literatūrinį rūbą. Žinoma, jų vardai pakeisti“, – prasitaria Danutė. Antrąją savo knygą „Iš Dzūkiškų dudinku ir ne tic..“ ji pristatys birželio 6 dieną Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje. Tai ne pirmoji autorės knyga, pirmąją – poezijos knygą – ji išleido 2012 m. Vilniuje. D. Kurkulionienės kūryba spausdinta 8 almanachuose. Danutė aktyviai dalyvauja visuomeninių organizacijų veikloje, yra Lietuvos kūrybinės asociacijos „Menų sodas“ narė. Respublikinių konkursų „Žydinti vyšnios šakelė“,  tarmiškos kūrybos laureatė.

Menas palietė 3 kartas

Kaip moteris gyvena dabar? „Į kasdienybę ir rutiną įtraukiu malonumų valandas, t.y. arba tapau, arba rašau. Man tai duoda jėgų, harmonijos ir gerą savijautą“, – sako pašnekovė ir užsimena apie svajonę:  „O kaip be svajonės! Esu pradėjusi rašyti romaną, tad norisi jį baigti ir išleisti“. Nors Danutės dukra teisininkė, bet jos gyslose teka meno genas, kaip ir anūkės, kuri mokosi groti fortepijonu. „Mes visos tokios, palinkusios prie meno“, – apibendrina pašnekovė.

Danielius Jakubavičius