Muzikuojanti akušerė Vilma Klimavičienė orkestre groja su „savo vaikais“

Vilma (Šilalytė) Klimavičienė  34 metus dirba Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje akušere ir mokosi groti akordeonu Alytaus muzikos mokykloje mėgėjų (suaugusių) programos skyriuje. „Gyvenimas yra tarsi tavo mėgstamiausios dainos parodija. Ir kuomet manai, kad žinai visus žodžius ir natas – staigmena, nes nieko nežinai“, – savo gyvenimo moto dėsto Vilma. Iš kur ji semiasi energijos, ir kaip pavyksta suderinti muziką ir darbą Akušerijos skyriuje – pokalbis su V. Klimavičiene.

„Gimiau Šilutėje. Mano tėtis dzūkas, o mama žemaitė. Metukų laiko persikėlėme gyventi į Alytų. Čia mokiausi Vidzgirio (8 vidurinėje) mokykloje. Patiko lietuvių kalba, nes buvo stipri lietuvių kalbos mokytoja Eugenija Urbanavičienė “, – pasakoja Vilma. Bet savo ateities su lituanistinėmis studijomis nesiejo, pasuko į mediciną. „Pasirinkau akušerės specialybę. Įstojau į tuometinę Vilniaus medicinos mokyklą“, – sako pašnekovė. Tokį pasirinkimą lėmė siekis padėti moterims ypatingą akimirką. Po 3,5 metų mokslų jauna specialistė 1990 metais grįžo dirbti į Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninę Akušerijos ginekologijos skyriuje. Šiuo metu dirba  pogimdyviniame ir naujagimių skyriuje. Darbo pradžia akušerei nebuvo sunki, nes padėjo kolektyvas. „Toks gražus mūsų kolektyvo bendravimas tęsiasi ir dabar.  Mes palaikome vieni kitus, nes mūsų darbas yra komandinis. Vienas nieko nepadarysi“, – įsitikinusi V. Klimavičienė. Kiek naujagimių padėjo priimti į pasaulį, Vilma neskaičiuoja, bet džiaugiasi, kad buvusios gimdyvės ją atpažįsta, pasisveikina. „O įdomiausia tai, kad Alytaus muzikos akordeonistų orkestre, kuriame groju, yra 4 „mano vaikai“, kuriems padėjau ateitį į šį pasaulį“, – šypsosi moteris.

Tėvelio svajonė

Muzika Vilmą supo nuo vaikystės. Ji matė grojantį senelį ir išpildė tėtės svajonę. „Mano senelis buvo savamokslis kaimo muzikantas ir griežė smuiku. O mano tėčio svajonė – kad dukra, aš, gročiau akordeonu. Todėl 12-ojo gimtadienio proga iš jo dovanų gavau akordeoną. Tai buvo mano muyzikinio kelio pradžia ir draugystė su muzika,“ – tęsia V. Klimavičienė. Ji lankė akordeono pamokas, bet jas metė, nes prasidėjus paauglystei, keitėsi ir norai – akordeoną pakeitė gitara, kuri prie laužo stovyklose gražiau skambėdavo. „Dabar savo malonumui groju abiem instrumentais“, –  pažymėjo Vilma. Vieną dieną ji sužinojo, kad Alytaus muzikos mokykla priima suaugusius muzikos mėgėjus mokytis groti instrumentais. Tai buvo postūmis V. Klimavičienei baigti akordeono studijas mokykloje. Pašnekovė jautė, kad jai trūko muzikos ir grojimo jos gyvenime, tad prieš keturis metus pravėrusi muzikos mokyklos duris nė karto nepasigailėjo. Džiaugiasi ir dėkoja savo muzikos mokytojai Rimai Beitnarienei. Vilma šiais metais įgyvens ir tėtės svajonę – taps diplomuota muzikos mokyklos absolvente. Po 4 metų mokslo ji atsiims akordeono klasės baigimo diplomą.

Muzika Vilmos gyvenime ne tik pomėgis, bet ir  visuomeninė veikla. Prieš du metus Likiškėlių kaimo bendruomenės pirmininkės Gintarės Romančiuckienės paskatinta, ji prisijungė prie Luksnėnų kultūros namų muzikanto Antano Morkeliūno. Vilma ne tik akordeonu groja, bet ir būgnu, nes puikiai jaučia ritmą. Taip pat  koncertuoja kartu su Miklusėnų ansambliu „Šermukšnėlė“, rajono kultūros centro Luksnėnų skyriaus ansambliu „Raktažolė“. Darbą ir muziką Vilmą suderina lengvai, nes darbo grafikas slenkantis. „Mūsų darbo kolektyvo išvykose neapsieinama be gitaros. Dėl to džiaugiuosi, kad bendradarbiai mane palaiko ir muzikos srityje“, – atvirauja pašnekovė. Vilmos sūnus taip pat linkęs į muziką. Jis baigęs Alytaus muzikos mokykloje klarneto specialybę, bet iš muzikos negyvena.

Vilma be muzikos atradusi ir floristės gyslelę. Šios profesijos mokėsi Kaune, paslaugų verslo profesinio rengimo centre, tobulėja tarptautiniuose Žemės meno  festivaliuose.

Pasak V. Klimavičienės nuolatinis tobulėjimas ir aktyvi veikla leidžia jai išlikti jaunai, nepasenti ir eiti į priekį.  „Mane įkvepia jaunimas. Savo metų neskaičiuoju, nes būdama tarp jaunimo ir mokydamasi jaučiuosi jauna“, – sako pašnekovė.  „Svajonių reikia turėti, bet sakyti – negalima,“ – paslaptingai šypsosi Vilma.

Linkime svajones paversti realybe!

Danielius Jakubavičius