Mylinčio tėčio/vyro mintys apie prasmę

 Mylinčio tėčio/vyro mintys apie prasmę

Nerijus Paluckas

Jūs ieškote prasmės?
Pabandykite užauginti vaiką…
Ne ne. Ne tiesiog užauginti vaiką, skirti jam tam tikrą dienos laiko dalį, patenkinti bent jau minimalius jo poreikius, bet užauginti sielą. Pilnavertišką, gebančią mylėti besąlygiškai, sąmoningą sielą. Bent jau tą dalį, kuri kartu su jumis gyvens šioje žemėje.
Užauginti tokią sielą, reiškia, visų pirma užaugti iki tokios pačiam. O būti tokiu pačiam, reiškia būti – pavyzdžiu. Vaikai mokosi imdami. Ne tik žodžius, ne tik mūsų nuomonę gerai blogai – imdami viską.
Manau dauguma sutiks, jog sakyti vieną, bet daryti kitą, reiškia kad žodžiai tik betikslis garsas, be jokio realaus atgarsio. Na garso, kai šauksite ant savo vaikų, kad jie elgiasi priešingai nei jūs sakėt, gali būti. Tik čia svarbu suprasti, kad jie taip turbūt elgiasi, nes mato, matė jus taip besielgiančius. Paprastas pavyzdys – tėvai dažnai rūko vaikų akivaizdoje, bet ne retas kartoja savo vaikui, kaip tai blogai. Spėkite ką tikriausiai vaikai darys užaugę? Rūkys. Taip jie žinos kad tai blogai, bet vistiek pabandys rūkyti. Rūkys ir tiesiog sakys savo vaikams, kaip tai blogai. 
Ir tai galioja bet kam. Saldumynams, prastos kokybės maistui, melui, galų gale taip kaip jūs kalbate, tarpusavyje šeimoje – visą tai vaikai sugeria į save ir užaugę dažnai net nesigilina kodėl vienaip ar kitaip elgiasi savo šeimose. Nepamirškite jie turėjo tokį pavyzdį. 
Jūs nesugebėsite išmokyti vaiko to, ko patys nemokate. Arba išmokysite visko taip, kaip mokate patys. Tai reiškia ir visas klaidas, taisykles, principus, abejones, ir t.t. Norint užauginti savo vaiką, visų pirmą – teks mokytis pačiam. 
Kodėl kartoju tai antrą kartą? Todėl, kad suprastumėte kaip tai svarbu. 
Dauguma žmonių yra pavargę nuo nuolatinio mokslo. Tėvai, mokykla, universitetas, darbas… Na o kadangi jau turim vaikų, tai mes – suaugę.
Ir niekas man neaiškins, kaip savo vaikus turiu auginti! 
Toks požiūris yra turbūt pas kiekvieną tėvą. Bet reiktų nepamiršti, kad turbūt toks požiūris būvo ir pas jūsų tėvus. Ir jų tėvus. 
O ar visas jūsų tėvų “palikimas” jums tiko? Tinka? Kiek jūsų iki šiol nedugebate susikalbėti su savo tėvais? Prasilenkia nuomonės? Tai kaip manote – jūsų nuomonė, taisyklės, požiūris tiks jūsų vaikui? Tiks 100%? 
Tik supratus ir priėmus kad mokytis reikia pačiam, atsiveria nauja vieta mūsų galvose į kurią galėsime dėti naują informaciją. Be tokios sąlygos, jūs rizikuojate užsisukti rate. Rate kur jūs viską žinote geriau už visus ir žinote jog tai tiesa. Drįstu teigti, kad taip mąsto dauguma jūsų tėvų, o jūs kad ir kiek jiems sakote, kad jie klysta, jie vistiek laikosi savo nuomonės. Kartais net elementariai nelogiškos. 
Klysti nėra blogai. Suprasti kad mes daug metų galėjome klysti, taip pat joks blogis. Net gi priešingai – išmoksite pripažinti kad suklydote – išmoks jūsų vaikai klysti ir pripažinti savo klaidas. Klaida viso labo pamoka. Ir kuo greičiau pripažįsti klaidą, tuo greičiau gali imtis ją taisyti. Arba pradėti iš naujo. 
Pažįstu daug žmonių, kurie bijo pripažinti suklydę. O kai suklysta meluoja. Turbūt vaikystėje juos už klaidas baudė. Dėl klaidų būdavo gėda ir t.t. Vaikystės traumos niekur nedingsta. Dauguma tokių žmonių, užaugę ir toliau bijo. Gal jų niekas ir nebaustų, gal net nesugebėtų, bet tas mažas vaikutis viduje, mano kitaip. Žmonės turėdami tokią baimę bijo permainų. Bijo rizikuoti, bijo ieškoti, bijo prašyti, bijo visko… kad tik nesuklystų.
Galų gale pradeda bijoti – svajoti. 
Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai nustotų svajoti? Ne? Pasikeiskite patys. Niekas už jūsų klaidas jūsų nebaus – nebebauskite savęs patys. Pasakykite savo vaikams, kad ir jūs klystate. Paklauskite jų ar jie kada nors nesijautė priversti pripažinti jūsų “tiesą”, kai manė kitaip.
Kai tai padariau – paklausiau savo dukros, ar ji nemano kad aš kur nors esu suklydęs, mano dideliai nuostabai ir džiaugsmui ji pasakė mano klaidas. Ir aš jas supratau. Mes abu žinome kad žmonės kartais klysta, todėl dažnai vienas su kitu pasikalbam, pasakom savo nuomonę. 
Žinote, man atrodo yra daug geriau būti ne viską žinančiu, negu bandyti apsimesti tokiu. Tai kur kas lengviau ir kur kas sąmoningiau. Daug lengviau su vaiku pasikalbėti, padiskutuoti, išgirsti jo nuomonę, negu primesti jam savo “tiesą”. O gal net ne savo, o dar iš seniau, nutūpusią mūsų galvose. Kai kažką į galvą įsidedi iš ten sunkiai iškrapštysi, o ypač kas sudėta stalčiuje – “tiesa”.
Per tokias “tiesas” mes daug ką prarandame, gal tiksliau neatrandame. Tik paskui stebimės, kodėl vieniems žmonėms sekasi, atrodo viskas gerai, o pas mus stringa. Žinokite gali būti, kad būtent dėl tų stalčių ir informacijos jose. 
Sąmoningas žmogus yra tas kuris nebijo klausti, o gavus atsakymą, gali klausti toliau. Sąmoningas vadinasi sąmoningai suprantantis. Ne tikintis, ar privalantis tikėti, o žinantis. Nebijantis ieškoti ir suvokti. Ir jeigu jums kažkas sako kad jūs to negalite sužinoti, suvokti, tai tikriausiai dėl to kad to nežino ir nesuvokia pats. Visiems klausimams yra atsakymai, visiems atsakymas reikalingi klausimai. Va turbūt todėl, maži vaikai vadinami – kodėlčiukai. Nes jie klausia. Klausia. Ir vis klausia. Ir tegul klausia. Nepadarykite klaidos, kurią galbūt padarėt patys – neuždrauskite jiems klausti. Lai klausia. Visko! Aš žinau kaip kartais užknisa tie – kodėl! Bet jums tėvai galėjo “uždrausti” klausinėti vien tik dėl to, kad patys nežinojo visų atsakymų. O kadangi jiems buvo nesmagu, jog jie nežino visko, paprasčiausiai pasakė – neklausinėk. 
Jei jaučiate kad taip suklydote ir jūs – laikas keistis. Grąžinkite tą įprotį klausti. Jūs tikrai visko nežinote! Juk nežinote. Nauji klausimai atneš naujus atsakymus. Naujas knygas, naujus filmus, naujas radijo laidas, naujas žinias, naujas žinutes, bet ką – tiesiog jūsų sąmonė ims plėstis. Tapsite sąmoningesni.
Žinoma tokie taps ir jūsų vaikai. Drąsūs klausti, smalsūs, ieškantis, besiimantys iniciatyvos, kuriantys ir svarbiausia suprantantys. O tai reiškia atsakingi. Prisiimantys atsakomybę. Tik sąmoningas žmogus gali elgtis adekvačiai. Tik sąmoningas žmogus gali rinktis atsakingai. Juo neįmanoma manipuliuoti, arba jis tai greičiau pajaus. Tik sąmoningas žmogus gali rinktis. Rinktis suprasdamas kas yra kas.

Žinote ką moka jūsų vaikai? 
Mylėti besąlygiškai. Moka kol kas. Arba mokės visada. Jeigu jūs pasikeisyte. Prisiminsite ką tai reiškia. Žinoma gali būti, kad jūsų šeimoje meilei nebuvo skiriama daug dėmesio, bet tai tik dar labiau jus turėtų motyvuoti to išmokti. 
Vaikai myli besąlygiškai. Jie tokie ateina į žemę ir atsineša šį jausmą. Manau dauguma tėvų pažįsta šį jausmą. Nebūtinai apie ji gali parašyti knygas, bet šį jausmą, savo vaikui tikrai yra jautę. Tiesa ta kad vaikai šį jausmą gali “pamesti”. Paslėpti tiksliau. Po jūsų taisyklėmis ir sąlygomis. 
Kol vaikai būna maži jie atviri viskam. Jie nieko nevertina. Viską priima. Priima besąlygiškai. Jiems nesvarbu jūsų kūno kvapas, kvepalai, automobilis, yra garažas ar ne. Jie nevertina nieko. Jie tiesiog – myli. 
Bet laikui bėgant, vaikai papuola į mūsų pasaulį, tiksliau mūsų suvokimą, mūsų projekciją. Tas yra taip, šis yra šitaip. Tas gerai. Tas blogai. Už tai tu būsi mylimas. Už tai tave baus. Tas yra toks, o šitas toks. Myli nemyli. Gali mylėti. Negalim. Sąlygos. Sąlygos. Sąlygos.
Jeigu nepastebėjote – tai apie mus. Apie mane, tave ir tave. Apie mus visus, kurie meilei, kuri iš tiesų yra besąlygiška – prikūrėm sąlygų. Tai ko stebimės kad gyvenime jos tiek mažai? Mes patys prikūrėm jai taisyklių, tvorų ir sienų. Mes patys nustatėm jai ribas. Ir taip bus toliau, jeigu nenuspręsime keistis. Tik supratus, kur yra mūsų sąlygos, bus įmanoma tai pakeisti. Tik suradus jas, bus galima jų atsisakyti. Ir tik atsisakius jų, bus atverti nauji vartai. Vartai per kuriuos atplūs – meilės energija.

Žinote ką nuolatos kartojame savo vaikams, bet patys pamiršom? 
Ką mes nuolatos kartojam savo vaikams kai jie, pavyzdžiui žaisdami, užgauna vienas kitą. Atsiprašykit vienas kito ir – atleiskit.
Taip svarbu atsiprašyti. Bet dar svarbiau yra išmokti atleisti. Taip kaip tai daro jūsų vaikai. Taip kaip sakote jiems. Atleiskit.
Atleiskit ir jums palengvės. Atleisit ir viskas atsileis. Praras svorį. Viskas kas buvo išnyks. 
Kai prašot vaikų atleisti, vaikai atleidžia. Ir viskas grįžta į savo vėžias. 
Mes suaugę, per gyvenimą aplipome stereotipais, nuoskaudomis, žodžiais, netgi kartais savo pačių klaidingomis išvadomis. Viskas ką palikome savyje – liko. Viskas ką kaupiate niekur nedigs. Ateityje, šios žaizdos gali taip užpuliuoti, kad virs nepagydomis ligomis. 
Vienintelis būdas pasveikti – atleisti. Visiems. Viską. 
Žinoma, turbūt, mūsų nusistatymai galvoje neleidžia taip lengvai atleisti, taip kaip dažnai prašome savo vaikų, bet kito kelio nėra. Reiks mokytis. Mokytis atleisti.
Norite kad jūsų vaikai augtų sveiki? Norite patys pasveikti? Atleiskite. Ir žaizdos užgis.

Ar teko matyti laimingus žmones? Žinote kodėl jie tokie? Todėl kad jie džiaugiasi savo gyvenimu. Taip džiaugiasi. Nesigiria – o džiaugiasi. Dalinasi. Dalinasi savo laime. Žmogus nėra elektrinė. Tai ką žmogus gauna, tai jam duota. Kodėl elektrinė? 
Kai namuose įjungiate šviesą, kas yra šviesos gavėjas? Taip – jūs. O ar jūs esate šviesos, energijos tiekėjas? Ar jūs esate elektrinė? 
Manau kad ne. 
Per gyvenimą supratau, kad aš esu vartotojas. Aš gaunu energiją. Per mane teka energija. Tą energiją naudoju savo gyvenimo kūrimui. Jos man yra duota tiek, kiek jos galiu sunaudoti. Bet ar esu šios energijos tiekėjas, kūrėjas?
Aš ją gaunu. Gaunu ir kuriu. O kai pavyksta sukurti, norisi dalintis.
Visa tai gali skambėti labai mistiškai, nesuprantamai. Bet ar jūs suprantante kaip veikia termo branduolinis reaktorius? Manau dauguma, ne. Bet juk tai, visai jums netrukdo namie įsijungti šviesą. 
Aš nesu energijos kūrėjas, aš esu jos vartotojas, o kai gaunu, mažų mažiausiai sakau – ačiū.
Dėkingumas – labai svarbi žmogaus savybė. 
Ir tai gerai būtų suprasti kiekvienam, nes patikėkite – taip gera duoti, kai kažkas tai vertina.

Norite padėti savo vaikams – padėkite sau. 
Išmoksite patys – vaikai bus tokie pat.
Išmoksite patys – gyvenimas taps pilnavetiškesnis. 
Padėsite savo vaikams – o ar gali būti didesnė prasmė?


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių