Naktinė ekskursija po Valkininkus ir aplinkinius kaimus (video)

Jolanta Molienė

Paskutinį birželio šeštadienį „Valkininkai – mažoji kultūros sostinė 2021“
istorijos mylėtojus sukvietė į naktinę ekskursiją „Valkininkų istorijos
atodangos“, kurią vedė Klaipėdos universiteto archeologas, prof. dr. Vykintas
Vaitkevičius. Ji buvo skirta Valkininkų ir juos supančių kaimų istorijai.

Ekskursija prasidėjo senajame Čižiūnų kaime, kurio senasis pavadinimas buvo
Juodieji Kalviai. Aplink šią vietovę buvo randama daug geležies rūdos. Todėl
gyventojai už prievolę dvarui tiekė geležį į patrankų liejyklą. Iš XVI a.
gyvenimo kaime pats ryškiausias buvo  – talkos.
Bendruomenė beveik visus didesnius darbus nudirbdavo talkomis. Kita priežastis
kodėl ekskursija prasidėjo būtent Čižiūnuose – tai kelias Vilnius-Gardinas.
Būtent jis nulemia nuo XIV a. Valkininkų buvimą istorijoje. Anot profesoriaus,
tai galėjo būti veiksniu kurtis gyvenvietei. Kad lauko akmenų grindinys nebuvo
tik kaimo ūlyčia rodo grindinio viduryje esantys įrėžti, geležimi kaustytų
vežimų ratų, akmenys. Senasis kelias ėjo iki kapinių. Vykinto Vaitkevičiaus
nuomone, kapinių vidurinėje dalyje galėjo būti T formos atsišakojimas į
Valkininkus, su tiltu per Merkio upę. Labai gali būti, kad šioje sankryžoje
stovėjo kryžius ar koplytėlė prie kurios palaipsniui buvo pradėti laidoti
žmonės.

Kapinėse ekskursijos vadovas atkreipė dėmesį į tris kapus. Pirmajame kape
palaidoti keturi vyrai, dirbę lietuvių administracijoje ir nepatenkinti lenkų
okupacija. Jie žuvo 1944 m. Antras kapas daraktorės Zofijos Česnulytės. Profesorius
atkreipė dėmesį, kad Valkininkuose buvo ryškiausias, stipriausias ir
didžiausias lietuviškų knygų gabenimo ir platinimo centras pietų Lietuvoje.
Įdomiausia tai, kad šiame tinkle buvo tiek pat vyrų ir tiek pat moterų. Vykintui
Vaitkevičiui skaudu, kad daugumos daraktorių ir knygnešių kapai nėra išsaugoti
arba ant jų auga piktžolės. Mums atrodo, kad partizaniniame kare lietuvės
moterys pirmą kartą istorijoje suvaidina tokį reikšmingą vaidmenį ir yra tokios
drąsios, bet Valkininkuose jos jau yra XIX a. Trečia aplankyta kapavietė yra
lietuvių karių, žuvusių 1941 m. birželio sukilime.

Ekskursijos vadovas, nagrinėdamas senuosius žemėlapius, remdamasis
informacija kaip kuriamos dvaro sodybos daro prielaidą, kad Valkininkų
dvarvietės vieta galėtų būti prie buvusios urėdijos pastato. Juolab, kad labai
netoli nuo čia buvo funduota žemė vienuolynui ir formavosi atskira Valkininkų
dalis – Paklėštarė. Anot profesoriaus, Valkininkai rašytiniuose šaltiniuose
pirmą kartą paminėti 1387 m. Jogailos privilegijoje savo broliui Skirgailai.
Paminėjimo kontekste vietovė minima kaip valsčius, tam tikras administracinis
vienetas. Šis faktas sakytų, kad žmonės čia gyvena išsibarstę. Galbūt
viensėdžiuose, galbūt kažkokiuose kaimeliuose. Kraštas įsivaizduotinas kaip
miškingas.

Šalia buvusio vienuolyno ir bažnyčios yra išlikę labai taisyklingi žemių
gynybiniai įtvirtinimai, kurie galėjo būti kilę iš XVII-XVIII a. Tai galėjo
būti vienuolyno pradžia su mediniais pastatais ir 6 vienuoliais. Kiti svarbūs
įvykiai susijęs su vienuolynu yra Valkininkų mūšis ir Valkininkų nutarimas.

Patį didžiausią postūmį Valkininkų klestėjimui davė Žygimantas Augustas ir
jo sumanymas šalia Valkininkų pastatyti patrankų liejyklą. Tai buvo miestelio
aukso amžius trukęs 100 metų.

Naktinę ekskursiją užbaigė ugnies fakyrų pasirodymas miestelio skvere.

Projektą „Valkininkai – mažoji kultūros sostinė 2021“ finansuoja Lietuvos
kultūros taryba, Varėnos rajono savivaldybė.