Nedzingės krašto muzikantas Antanas Blėda atvirai apie savo muzikavimą

Lankantis Nedzingėje, Varėnos rajone, sutikau įspūdingą – gal net geriau pasakyti stebuklingą – senovinį vestuvių muzikantą Antaną Blėdą. Jis ne tik puikiai grojo akordeonu ir dainavo daugybę dainų, bet ir tuo pačiu metu kojomis mušė būgną su lėkštėmis.

Vos pasitaikius pertraukai, šiam muzikantui uždaviau keletą klausimų apie jo muzikavimo pradžią ir gyvenimo kelią.

– Tai iš kur esate?
– Na gi aš čia vietinis, gyvenu tarp Nedzingės ir Perlojos, Varėnos rajone.

– Nuo kada pradėjote groti akordeonu?
– Nuo 12 metų pirmiausia pradėjau groti armonika. Tik vėliau į rankas paėmiau akordeoną.

– Kas paskatino?
– Vyresnis brolis buvo muzikantas, tai visą muzikavimą mačiau nuo mažumės. Tačiau dėl savo užsispyrusio charakterio man jokio mokytojo nereikėjo. Kas mane puola mokyti, aš nelabai priimu. Aš viską pats per save. Neblogą balsą davė tėvai – tiksliau sakant, rėkiu gerai.

– Kada pirmą kartą papuolėte į vestuves?
– Jau 12 metų grojau vestuvėse, tačiau tada dar būgnais. Tai buvo gilūs 1960-ieji metai.

– Smagios to meto vestuvės buvo?
– Ojojoiii, pilnos juoko, gerumo ir nuoširdumo. Žodžiu – džiaugsmas atsiminti tuos laikus. Širdis plyšta iš džiaugsmo. Kur tik negrota! Vestuvėse, vakaronėse, mergvakariuose – labai daug kur.

– Ar buvo sunku išmokti groti?
– Būtų buvę sunku ir sudėtinga, jei kas būtų mokinę, nes reikia „gramatniai“ viską mokytis. O aš viską norėjau pats per save – kad ir bile kaip, bet taip, kaip noriu pats. Na ir pavyko visus pagrindus tvarkingai išmokti, visomis tonacijomis ir panašiai.

– Tai gal vienam ir geriausia taip koncertuoti?
– Vis tiek su kažkuo yra smagiau ir lengviau. Daug metų grojau kartu su Juozu Stasioniu ir Sauliumi Čemerka – buvome pasivadinę „Bledukais“. Visai neblogai buvome susidainavę, turėjome neblogą pasisekimą – visur kvietė. Net audio kasetes buvome išleidę.

– Tai pasiutę bernai buvote?
– Na jau, na jau… Jei neprisidirbome, tai lyg nieko. (juokiasi). Viskas savo vietoje ir laiku.

– Tai kiek jums metų?
– Senas jau – 75 metai. Mane tokio amžiaus autobusas veža dovanai, vaistinėje vaistai gaunami dovanai.

– O dainų, matyt, per tiek metų išmokote begales?
– Anksčiau mokėjau mintinai du šimtus dainų. Dabar kažkiek apmiršau, bet vis tiek nepasiduodu.

– Ko palinkėtumėte muzikantams ir visiems savo krašto žmonėms?
– Būt linksmiems ir gyvent su daina ir gera nuotaika! Man tik šitaip atrodo.

Danielius Jakubavičius

Video iš šio renginio – Nedzingėje Danutė Kurkulionienė Raistinė pristatė knygą ir tapybos parodą: