Neleiskime savo baimėms nugalėti sveiką protą

Dalia Kitavičienė

Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotoja

Visi mes kažko bijome, ir tai  – normalu. Baimė – tik vienas iš jausmų, kuriuos, kaip, beje, ir visus kitus jausmus,  gali ir turėtų jausti bet kuris žmogus.  Bijoti nėra gėdinga arba smerktina. Tikriausiai net ne taip svarbu, ko baiminamasi, svarbiausia – kiek tą būseną galime valdyti, ir kiek ji sunkina mūsų kasdienybę. 

Gausu skirtingų autorių sudarytų topų, kuriuose bandoma įvardinti didžiausias ir pagrindines žmoniją kaustančias baimes. Nors skirtumų juose esama, tačiau beveik  visuose galima aptikti pasikartojančias pokyčių, vienatvės, vienišumo, pasmerkimo ir nesaugumo baimes. 

Pastarieji metai paženklinti su COVID-19 susijusiomis baimėmis. Pandemija įvairiais lygiais ir skirtingomis išraiškomis, bet tikrai visiems kėlė baimės jausmą. Jau daugiau nei pusantrų metų gyvename pasaulyje, kuriame tapo „normalus“ baiminimasis dėl savo ar kitų sveikatos bei gyvybės, nerimas dėl ateities, finansinio stabilumo ar verslo galimybių, bendravimo ribojimų, įsikerojusio vienišumo, neprognozuojamos ateities. Tai –  beprecedentis gyvenimas be galėjimo ką nors planuoti į priekį, svajoti apie ateitį.

Bet, kaip jau ir minėjau, svarbiau ne tai, ko ir kiek mes bijome, bet tai, ką darome, kad mūsų baimės neperaugtų į destruktyvią elgseną ar paniką. Deja, valdant šiuos sunkius pandemijos sukeltus jausmus, susiduriama su neįprastu, netipišku žmonių elgesiu. Visi norime pabusti iš šios situacijos kaip iš blogo sapno, su ilgesiu mename pasaulį „iki pandemijos“ ir tikimės, kad daugiau nereikės tokių radikalių priemonių jai suvaldyti. Tačiau kodėl pasinaudoti skiepais, kaip realiais tą viltį teikiančiais instrumentais, skubame ne visi? Štai, ir aš vėl bijau, kad visos su pandemija susijusios baimės  gali sugrįžti…

____________________________________________________________

Žmogaus baimės – slopinti, suprasti, padėti?

Algimantas Kitrys

Alytaus rajono savivaldybės

Visuomenės sveikatos biuro psichologas

Kas yra baimė? Tai jausmas, kurį jaučia kiekvienas žmogus kai iškyla tikras ar įsivaizduojamas pavojus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija, atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Baimės yra labai daug rūšių. Apie jas būtų galima kalbėti iki begalybės. Ir turbūt nerastumėm nė vieno žmogaus, kuris gyvenime nieko nebijotų.

Nors baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame.

Baimė egzistuoja nepaisant to, kiek išsivysčiusi kultūra, atskira tauta ar atskiras žmogus, – kinta tiktai baimės objektai. Šiandien jau nebijome griaustinio ir žaibo. Saulės ir mėnulio užtemimai yra tapę įdomiais gamtos reginiais, o ne tuo, kas kelia baimę. Mes  jau žinome, kad užtemimai nėra šių dangaus šviesulių galutinis išnykimas ar pasaulio pabaiga, kaip buvo manoma senovėje. Užtat mes šiandien patiriame ankstesnėms kultūroms nežinomų baimių, pavyzdžiui, virusų, bakterijų, naujų ligų, eismo nelaimių, netgi senatvės ar vienatvės baimę. Šiuo metu nemažai žmonių jaučia skiepų baimę.  

Ar mūsų baimė pagrįsta? Kaip ją įveikti? Šiandieniniai baimės įveikimo būdai nuo ankstesnių laikų pasikeitė nedaug. Aukų dievams ir magiškų užkalbėjimų vieton atėjo baimę slopinantys medikamentai, bet jie ne visada efektyvūs. Nauja galimybė jautriems žmonėms – psichologinė pagalba. Psichologas atskleidžia, kaip atsiranda žmogaus baimė, tyrinėja jos ryšius su individualiomis, šeimyninėmis, sociokultūrinėmis sąlygomis, suteikia žmogui naujų žinių ir galimybių įveikti jo baimes. 

O dabar pabandykime pažvelgti į baimę be baimės. Toks požiūris atskleidžia du jos aspektus. Vienas iš jų parodo, kad baimė gali mus padaryti aktyvius, o antras – kad baimė gali mus paralyžiuoti. Ji visuomet yra tarsi signalas, įspėjimas apie pavojų, bet kartu – ir iššūkis tą pavojų įveikti. Baimės įveikimas yra vystymosi žingsnis, leidžiantis mums po truputį bręsti kaip asmenybei, o susidūrimų su baime vengimas skatina vidinį sąstingį. Jis trukdo mūsų tolesniam vystymuisi ir verčia mus pasilikti vaikiškus ten, kur mes nenugalime savo baimės. 

Baimė visuomet pasirodo tada, kai atsiduriame situacijoje, kuriai esame nepribrendę. Visame tame, kas nauja, nežinoma, be naujumo vilionių, nuotykių troškimo ir rizikos džiaugsmo, glūdi ir baimė. Galima sakyti, kad yra visiškai „normalių“, žmogaus amžiaus ir asmenybės raidą atitinkančių baimių, kurias sveikas žmogus pakelia ir „išauga“. Pavyzdžiui, prisiminkime pirmuosius savarankiškus vaiko žingsnius, kai jam pirmą kartą tenka įveikti baimę paleidus motinos ranką, baimę būti paliktam vienam svetimoje vietoje. Arba prisiminkime kitus gyvenimo tarpsnius – išėjimą į mokyklą,  pirmąjį pasimatymą,  darbinės veiklos pradžią, savo šeimos kūrimą ir t. t. Visada prieš ką nors pirmąkart patiriant lydėjo baimė, bet mes ją tiesiog „išaugome“. Toks  žingsnis yra ribų peržengimas, jis reikalauja atsiskirti nuo to, kas mums įprasta, pažįstama ir ryžtis tam, kas nauja, nežinoma. 

Be pasaulinio mąsto pavojų, žmogaus raidos baimių, yra gausybė individualių baimių, kurios nėra tipiškos tam tikroms ribinėms situacijoms. Jų galima priskaičiuoti šimtais. Dėl to mes dažnai negalime suprasti kitų žmonių, kadangi patys nepatiriame to, ką jie išgyvena. Pavyzdžiui, vienam didelę baimę gali sukelti vienatvė, o kitam – žmonių susibūrimas. Vienam didelė baimė pereiti tiltą arba atvirą aikštę,  kitam – būti uždarose patalpose, dar kitas bijo šiaip jau nepavojingų gyvūnų, pvz., vabalų, vorų, pelių, varlių ir t. t.

Kiekvieno žmogaus baimę nuspalvina jo polinkiai ir aplinkybių įtaka, o tai ir paaiškina, kad kai kurios kitų žmonių baimės mums sunkiai suprantamos, nes jos kilo iš tokių gyvenimo situacijų, kurios labai skiriasi nuo mūsų pačių gyvenimo aplinkybių.

Baimė gali stipriai prislėgti ir susargdinti, jeigu ji peržengia tam tikrą ribą, arba trunka ilgai. Labiausiai slegiančios yra tos baimės, kurios patiriamos anksti vaikystėje, kai vaikas dar negalėjo būti išsiugdęs gynybinių mechanizmų joms atremti. Arba baimių buvo tiek daug, kad jų visuma viršijo vaiko galimybes jas iškęsti. Tam būtina išorinė suaugusiojo pagalba, o jei vaikas tokios  pagalbos neturėjo, buvo paliktas vienas su savo baimėmis, tai jam buvo padaryta didelė žala. Tokiais atvejais galimos pasekmės ir ateityje: brendimo sutrikimai, „užstrigimas“ ankstesniuose – vaikiškuose problemų sprendimo būduose arba nuslydimas į juos, taip pat – realių ligos simptomų atsiradimas.

Suaugęs žmogus, nors rečiau, bet taip pat gali peržengti savo tolerancijos baimėms ribą dėl nepaprastų, jam neįprastų situacijų. Tai gali būti karas, nelaisvė, grėsmė gyvybei, gamtos ir kitokių katastrofų pavojus, taip pat ir vidiniai dvasiniai išgyvenimai.

Nežinodamas, kaip elgtis konkrečioje situacijoje, neturėdamas pakankamai žinių, gyvenimo patirties ar įtikinamų pavyzdžių, įsibaiminęs žmogus reaguoja panikuodamas, afekto būsenoms būdingais veiksmais arba neurozėmis. Tačiau, esant normalioms sąlygoms, suaugęs žmogus, palyginti su vaiku, turi daug daugiau galimybių pasipriešinti įvairioms baimėms, apmąstyti  situacijas ir atpažinti, kas  būtent jam kelia baimę,  ieškoti mokslu pagrįstų argumentų, t. y., suprasti iš kur kyla baimė. Suaugęs žmogus gali papasakoti apie savo baimę ir būti suprastas, vadinasi, gali sulaukti pagalbos, teisingai įvertinti galimą grėsmę. Vaikas gi tokių galimybių neturi, taigi jam belieka bejėgiškai laukti, nežinant nei kas gali atsitikti, nei kiek reikės to laukti.

Apibendrinant galima teigti, kad baimę jaučia įvairaus amžiaus, kilmės ir išsilavinimo žmonės. Baimė mus suvaržo, sumenkina kitų akyse, bet kartu ji yra tarsi savotiškas variklis, kuris skatina siekti pranašumo darbe ar tarpusavio santykiuose. Sveika baimė moko mus einant per gatvę apsidairyti, arba, prasidėjus pandemijai, dėvėti veido kaukę, dezinfekuoti rankas, skiepytis. Visa tai būtų galima pavadinti vienu žodžiu – saugotis. Ir tai rodo, kad žmogus valdo savo baimę, įvertina galimą pavojų, pasirenka jam išvengti tinkamus veiksmus, motyvuoja save mokslo žiniomis, pasaulio sukaupta patirtimi. Tai rodo asmenybės brandą, o brandi asmenybė  tikrai gali pasidžiaugti nugalėjusi ne vieną baimę!