Nerūpėjo niekur išvažiuoti…

Varėnos viešojoje bibliotekoje  pristatyta Henriko Gudavičiaus, Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knyga „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ ir filmas „Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke“. Dalyvavo knygos autoriai Henrikas Gudavičius ir Algimantas Černiauskas, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Gamtos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Lapelė, vaizdo operatorius ir fotografas Jonas Bilinskas.

Knygos autoriai – ne vietiniai, atvyko čia gyventi, dirbti, pastebėjo Dzūkijos ir dzūkų   išskirtinumą. Patiems dzūkams jų gyvenimas, buitis, darbas neatrodo kuo nors įpatingi, tačiau pajutę, kad jų būtis kažkam labai įdomi ir prasminga, išsipasakojo, kokie jie yra laimingi savo tėvų žemėje, kaip visokius darbus dirbo. Knyga brandinta daugiau nei dvidešimt metų. Tai, kas užfiksuota Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotraukose, Henriko Gudavičiaus užrašytuose senųjų dzūkų pasakojimuose yra neįkainojama, daugelio dalykų atvykęs į šį kraštą dabar jau nepamatysi. Mindaugas Lapelė sakė: „knyga – tarsi rekviem išeinančiai Dzūkijai – kraštui, kurio neįmanoma nepamilti“.

Vyko filmo „Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke“ peržiūra.Jonas Bilinskas pasakojo, jog Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų yra dažnai kviečiamas filmuoti dzūkus, puoselėjančius senuosius amatus. Susikaupė dvidešimt valandų filmuotos medžiagos, tik maža jos dalelė, vos trisdešimt minučių sudėta į  filmą.

Kadangi knygos tiražas nedidelis, plačiajam skaitytojų ratui ji nebus pasiekiama, todėl dalinamės ištraukomis.

Janė Averkienė iš Musteikos pasakoja: „Oi, gerai gyvenom, liūdna nebuvo. Aš tankiai pagalvoju tų laikų , Viršurodukis netoli, oi, trys kilometrai buvo kaip trys žingsniai… Viskų auginom, ir linus sėjom, ir undarokus audėm, linus pasėjam, ravėjam, kad nebūt jokios žolelės apravėjam, kai mažukai būna, jie nebijo mindymo, atsistoja. Paklojam an pievos, jie pabūna kokias šešias savaites. Darbo daug, ale, kad nedarysi, tai grynas vaikščiosi, kų tu nusipirksi, tadu žydai visko turėjo, ale kur tas rublis? Jei kiaušinių porą nuneši, tai žydas porą saldainių duoda… Nu, kokie žaidimai? Darėm tvartus iš šatrelių, toki šakaliukai ant dviejų kojaicių – tai karvės, tai uždarom jau tas karves, tai ir pecių pasdarom iš pieskos, tai tokie buvo žaidimai…“ (p. 120).

Jonas Balčiūnas iš Gailiūnų: „Pušinis tas mano luotas, mažukas. Nemune tai, būdavo, aš jį labai gerai išvairuoju, žinot reikia mokėt – klupscias klūpai, nepastovėsi, kai dunkteli kur akmenin. Labai geras luotas, jei būt ilgesnis – nesuvairuosi, o dabar aš su juo kap su dviračiu… Mes su tėvu išskaptavom du tokiu luotu, mano tėvelis Adolfas buvo geras meistras… Nu, jau šitam luotui gali būt koki keturiasdešimt metų. Nemune buvo gerai, bet kad žuvies sumažėjo, tai atitempiau jį šitan ežeran. Čia žiežulos kimba, mekšriukai, lydekų yra, ašarių…“ (p. 27).

Janė Averkienė iš Kliučevo: „Labai negerai darėm, kaip ganėm, strazdus auginom, auginom – ir iškepam, būdavo an skaurados. Išsinešam kokio spirginio, kokį blėkelį ir kepam. Ir vanagus kepėm, apčystom, apšvarinam ir kepam. Išimi iš lizdo, kol dar nelakia, ir kepi… nežinau, ar skanu, jau nepamenu. Dubinyke buvo tokis skerdžius Janavičius, atajis iš Puvočių, tai jis kepė paukščiukus, iš Kliučevo netoli Dubinykas“ (p. 76).

Malvina Česnulienė iš Mančiagirės: „Oi, kiek tų paukštukų žinojom, ale kad jų ir būdavo, tai koki penkiolika an dienos surandi lizdukų, ir jau ty ir kiaušiniai, ir paukštukai, ir mes žinojom visų paukštukų vardus – tai kieliūtė, tai nykštukas, tai špokas, nu razniausių paukštukų, kiek lizdelių ar urvelių rasim, tiek atspėjam vardus, mumi tėvai pasakydavo, tik sakydavo, neikit arti, nežiūrėkit, ba jie atgris. Strazdų tai labai lizdai gražūs, toki stiprūs ir apgaubti, viduj ne pūkai, ale kieta, sakydavo – mulioras, vienas raibas, o kitas juodas strazdas. Gegutė tai kielės vaikus išmėto, padeda kiaušinį, ir kielė išperi tų vaikų ir šeria, o jis toks didziulis būna kap kupstas, o jau kai išsižioja, tai tie nasrai geltoni, o plačiai išsižioja, tai ta kielė šeria ne savo vaikų…“ (p. 117).

Marija Jazukevičienė iš Marcinkonių: „Seniau žolėm gydėsi, nebuvo mados vest vaikų pas daktarų. Užpildavau ir gyvatių. Tėvelis, atsimenu“ parnešė ir mama padėjo an pripečkio dziovyt, katinas ir suėdė tų gyvatį… buvo visokių, buvo, ale braidziojom ir nieko, retkarčiais kap kų inkųsdavo, buvo tokios rainos, nugara tokia čiudna ir su šarsciu buvo, visokių, bet pavadinimo nežinau, ajom gi, šienavom, ir nakvojom salose, ir nieko. Atsimenu, inkando viena, dar yra Cerabiejienė Jonė, ten uogavo an Dravių kampo ir inkando, o mano mama užkalbėdavo nuo gyvatės, močiutė kalbėjo ir mama kalbėjo tai atvežė sutinusiu koju, tai užkalbėjo mama“ (p. 95).

Stasė Bagdzevičienė iš Kapiniškių: „Yra tokie kasočiai, da vilkažolėm vado, kasėm šaknis gegužio mėnasį ir virinom, ir prausėm plaukus, kad užaugt kasos. Šaknys tos kap iškasi, tai kai kasos tokios, mažas krūmukas, bet kokios šaknys, baltos šaknys, ilgos, tai tas šaknis virdavom ir prausėm plaukus, kad kasos būt. Kvapas tai nelabai, toks lyg smirdi, o vanduo būna geltonas nuo tų šaknų, bet jau labai pamačnas. Tik reikia, kad niekas nematytų, ir pataikyt, kad būt pirmas gegužės sekmadienis“ (p. 95).

Jonas Jazukevičius iš Marcinkonių: „Gegužiniai pirmieji baravykai – rugiams žydint, bet jų būna mažai. Tų bangų kap kadu tai būna ir trys, ir keturios, o kap kadu tai būna ir būna. Rudenį jau patvariausi, jau nesukirmijį. Tie patys vėliausi, zelionkiniai baravykai tai būna iki žiemos, būdavo mes medžiojam, tai randam, jau pašalį, išdygsta ir prišala… Buvo keletą metų, kad labai labai dygo, dabar nelabai. Sako, kad išgybauna, bet ne. Tie juodagalviai vėliau pasirodo, ir pirma tų juodagalvių labai buvo, dabar tai ne. Ir miškai pasikeitė. Tie juodagalviai būna vėliau, o anksčiau tai būna, kaip mes vadinam, trakiniai. Juodagalviai drūtumėles mėgsta, o trakiniai – jaunuolynus“ (p.44).

Daiva Armonienė,

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė