Pagerbtos Pirčiupių kaimo aukos

Rūta Averkienė

Kasmet birželio trečiąją minime Pirčiupių kaimo tragedijos metines. Tuomet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame, kad mes, gyvenantieji šiame laikmetyje, turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų.

Šiemet, kaip ir kasmet birželio 3-iąją, paminėta liūdna data – Pirčiupių kaimo tragedijos 67-osios metinės.

Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos…1944 metų birželio 3-osios rytą, vos išaušus, netoliese esančioje Rūdininkų girioje besislapstę tarybiniai partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tąmoterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis vyrams. Sunku suvokti, kodėl miškuose buvęs tarybinių partizanų būrys net nebandė ištraukti iš mirties nagų pasmerktųjų. Juk vokiečių buvo vos dvidešimt. Todėl gyvi likę šios šiurpios tragedijos liudininkai teigia, kad buvo čia ir partizanų kaltės. Jie prisimena, kad naujai sumūrytuose namuose po karo buvo apgyvendinti ,, kaimo gynėjai”. Labai norėta išgriauti ir kryžius…

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo prie paminklo Motinai. Čia ir prie memorialo buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.

Minėjimas tęsėsi žudynių vietoje, kurią šiuo metu žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – keturiasdešimt šeši kryžiai.

Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”. Liūdnas giesmes sudegintųjų garbei ir atminimui kapinaitėse giedojo Varėnos kultūros centro Valkininkų filialo moterų ansamblis, vadovaujamas meno vadovės Aldonos Japertienės, eiles deklamavo Valkininkų vidurinės mokyklos mokiniai.

Minėjime dalyvavo Varėnos rajono savivaldybės meras Elvinas Jankevičius, Valkininkų seniūnijos seniūnas Jonas Urbaitis, Valkininkų vidurinės mokyklos moksleiviai ir mokytojai, pirčiupiečiai.

Meras Elvinas Jankevičius sakė, jog „su skaudančia širdimi noriu pasakyti, kad šis įvykis parodo to meto Vokietijos valdžios ir kareivių požiūrį į žmogų. Aš negaliu suprasti tų žmonių, kurie, uždarę vaikus, moteris, senelius į tvartą, galėjo juos sudeginti. Tikiuosi, kad tai padarę žmonės sulaukė pelnytos bausmės. Noriu pagerbti žuvusius ir amžiną jų atilsį gėlių vainiku…“–sakė rajono vadovas.

Valkininkų seniūnijos seniūnas J. Urbaitis sakė tikįs, jog ši tradicija – pagerbti Pirčiupių kaimo aukas – bus perduota iš kartos į kartą ir išliks amžinai. Seniūnas apgailestavo, kad pirčiupiečių gretos kasmet mažėja. Jis dėkojo kaimo moterims, kurios gerbdamos savo senelių, tėvų, artimųjų, kaimynų atminimą, kasmet tragedijos vietoje pasimeldžia.

Liūdnais prisiminimais dalijosi vienas iš nedaugelio tragedijos liudytojų – Alfonsas Simokaitis. Šioje vietoje sudegė jo seneliai, sesutė ir du broliai. Ant kapinaičių tvoros liūdnai parimusi mąstė kita tragedijos liudytoja – Marija Veršickienė. Šiemet paminėjime nedalyvavo Antokė Urbelionienė. Jiems, jau tik trims gyviems likusiems liudytojams, neįsivaizduojamas tos birželio trečiosios pragariškos deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis išliko visam laikui.

Aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, Valkininkų moterys jas pagerbė giedodamos graudžias giesmes ir dainas, o Valkininkų vidurinės mokyklos mokiniai – deklamuodamos eiles.

Vėliau pirčiupiečiai prie kapinaičių tvoros sustojo bendrai nuotraukai.