Partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis pagerbtas tradiciniu žygiu į jo vadavietę Dzūkijos miškuose (foto)
- Varėnos rajonas
danieliusnet
- 0
- 20 minutes read
Rūta Averkienė
Atmintis gyva tuomet, kai ją liudijame. Apie amžiną laisvės kovotojų atmintį puikiai liudija kasmet organizuojamas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas žygis į Pietų Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo kovų pradininko, pulkininko Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žiemos vadavietę, esančią Marcinkonių šiluose, aukštame skardyje prie pat veržlaus Skroblaus upelio.
Vieną žygį tuo nepaprastu, labai gražiu ir ypatingu Kazimieraičio laisvės keliu į jo vadavietę organizuoja jo šeima, artimieji ir bičiuliai, kitą, naktinį – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojai. Šių metų Kazimaičio šeimos ir bičiulių suorganizuotas žygis buvo jau šešioliktas, o jame dalyvavo beveik šimtas žygeivių. Jo metu buvo prisimintas labai prasmingai nugyventas Kazimieraičio gyvenimas. Jis buvo vienas iš trijų aukščiausių pagal laipsnį ir vienas pamaldžiausių Lietuvos partizanų vadų.
Jau trečius metus žygio dalyviams artimieji pasidžiaugia, kad po daugybės nežinios metų jie jau turi kur uždegti atminimo žvakutes. 2022-aisiais Leipalingyje rasti pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai yra garbingai perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Įdomios istorijos peripetijos – šioje vadavietėje buvę partizanai buvo užpulti 1946 m. sausio dvyliktą dieną. Tuomet čia žuvo vienas partizanas Jonas Kraunelis–Ėglis, buvo suimti Liudas Mulerskas–Naras ir Pranas Platūkis–Karklas, o Vytautas Kraunelis–Žilvitis sugebėjo pasitraukti. Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas atsikartojo Vilniuje.
Šešioliktą kartą Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima – jo sūnus Liudas, vaikaičiai, provaikaičiai, kiti giminės, bičiuliai, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai ir visi, kas brangina partizanų bei kovotojų už laisvę atminimą, dvidešimt kilometrų eidami iki vadavietės ir uždegdami atminimo žvakutes dar žymę turinčios vadavietės vietoje pagerbė legendinį partizanų vadą.
J. Vitkaus–Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje, kurias aukojo kunigas Arnoldas Valkauskas. Labai jautrius žodžius Kazimieraičiui skyrė diakonas, vyriausiasis seržantas Audrius Jesinskas. Jis pažymėjo, jog Kazimieraičiui iki laisvės buvo vienas žingsnis. Jis turėjo visas galimybes ir galėjo pasitraukti į Vakarus, bet pasirinko sunkiausią kovos kelią. ,,Iš kur Kazimieraitis turėjo tiek jėgų kovoti? Jam žuvus, pas jį buvo rasti daiktai, kurie liudija jo vertybes. Tai šeimos nuotrauka, nes jis be galo mylėjo šeimą. Sūnaus Vytauto sudarytoje knygoje yra sudėti laiškai. Kiekvienas vyras turi perskaityti tuos laiškus ir susimąstyti, kaip reikia laišką rašyti savo žmonai. Buvo rastas pistoletas, su kuriuo jis gynė mūsų kraštą. Buvo rasta maldaknygė. Tai štai iš kur pasipriešinimo jėga tekėjo. Atsakymas paprastas – ne ginkluose buvo jėga, o širdyje. Tie žmonės ne tik ginklu, bet ir tikėjmu gynė mūsų kraštą. Žvelgiant į Kazimieraičio gyvenimą, per du metus kiek daug jo padayta – štabas įkurtas, Pietų Lietuvos apygarda, sritis įkurta, pats didžiausias to meto partizaninis vienetas, pasirašyta Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Net ir mirdamas Kazimieraitis pažvelgė į kryžių ir pasakė paskutinius žodžius: ,,Lietuva vistiek bus laisva“. Pasimokykim iš jo tos jėgos. Mylėkim šitą kraštą ir kurkim, kad Lietuvoje būtų gera gyventi‘‘.
Po Šv. Mišių žygio dalyviai sustojo tradicinei atminimo nuotraukai prie bažnyčios. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Marcinkonių lankytojų centre Lietuvos karo istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Seimo narys Valdas Rakutis informatyviai ir labai įdomiai apžvelgė šimtmečio Lietuvos kovų istoriją, pokario istorinius įvykius ir Kazimieraičio vaidmenį juose bei jo nepaprastą auką Lietuvai. ,,Kazimieraitis bene geriausiai išmanė karo architektūrą. Jis yra pagrindinis karo inžinierius, tad priklausė tiems, kurie aiškiai žinojo, kad reikia ruoštis partizaniniam karui. Iki galo neaišku, kada jis išėjo į partizanus, nes jis tuos partizanus ir kūrė. To meto visuomenėje jo, kaip štabo karininko statusas ir moralinis autoritetas ypatingai svarbus. Dėka tokių kaip Kazimieraitis žmonėms grįžo pasitikėjimas Lietuvos kariuomene. Jis nubrėžė partizaninio judėjimo viziją, nes turėjo struktūruotą mąstymą. Ta sistema veikė ir tada, kai baigėsi Kazimieraičio karas, kuriame jis išbuvo net du metus. Nes kariauti partizaninį karą neturint remiančios valstybės yra praktiškai neįmanoma. Tie žodžiai ,,vienų vieni‘‘ yra labai tikslūs, apibūdinantys partizaninę kovą. Bet partizanai rado viduje jėgų ją vis tiek kovoti. Ir tas jų sugebėjimas veikti yra unikumas. Vardan kovos už laisvę Kazimieraitis aukojo šeimą. Nes palikti šešis vaikus ir išeiti partizanauti buvo rimtas išbandymas. Bet jis buvo karo vyras ir jo moralinė reikšmė yra ypatinga. Dzūkijos partizanai turėjo tam tikrą savybę. Šis kraštas buvo Lenkijos okupacijoje. O tie, kurie paragavo lenkiškos okupacijos, buvo labai patriotiški. Tas ypatumas nulėmė, kad Kazimieraitis partizanavimo pradžiai pasirinko būtent šitą vietą, tai nėra atsitiktinumas. Jo apsispendimas yra geras, nes jam ne tik pavyko sukurti struktūrinius vienetus, bet ir Lietuvos karininkų legendą. Jį įvardija kaip idealų partizanų vadą. Lietuvos karininkas, mokęsis užsienyje, turintis štabo karininko laipsnį, žmonėms buvo kokybės ženklas. Ir tai, kad mes čia po tiek metų susirinkom į žygį, įrodo, kad Kazimieraičio auka nebuvo veltui. Jis yra kario idealas, pavyzdys, kad net ir mirdamas gali tapti nemirtingu. Karyboje yra taip, kad tu ne visada gali laimėti. Svarbu, kokį tu sugebėjai pasiekti tomis sąlygomis rezultatą – maksimalų ar minimalų. Jei tu sugebėjai tomis sąlygomis padaryti geriausiai, nors ir nelaimėjai, tampi nemirtinga legenda. Dėl to atmintis yra labai svarbi. Kai einat į šitą žygį, svarbu, kiek jūs tikit. Paminklai yra svarbūs ne tiek, kiek jie stovi, o kiek juos lanko. Ir tas jūsų santykis su šitais dalykais yra labai didelė vertybė. Tai yra mūsų kartų bendravimo forma, būdas perduoti mūsų protėvių vertybes. Šis žygis Juozui Vitkui-Kazimieraičiui yra didžiausias jo darbų įvertinimas‘‘,– kalbėjo V. Rakutis.
Viena iš žygio organizatorių, Vitkų šeimos bičiulė, gamtininkė Onutė Grigaitė trumpai prisiminė žygio idėją ir tai, kad pirmąjį žygį pradėjo gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jis, sužinojęs iš aplinkinių kaimų gyventojų, kad miške šalia Skroblaus yra Juozo Vitaus–Kazimieraičio žiemos vadavietė, 1991 m. Sausio 13–osios naktį čia uždegė pirmas žvakutes kaip simbolį visiems laisvės kovotojams.
Pasistiprinę gardžia kareiviška koše ir arbata, kuria vaišino Juozo Vitkaus-Kazimieraičio inžinerijos batalionas, visi išsiruošė į žygį miško keliais iki gražiausiuose šiluose pasislėpusios buvusios vadavietės. Žygio dalyviai trumpam sustojo Rudnelės kaime aplankyti nuostabios šviesaus atminimo žymios grafikės Gražinos Didelytės galerijos ,,Andeinė”.
Tolimesnį etapą – pora kilometrų iki vadavietės – visi ėjo vorele, tylomis ir pėda į pėdą, kaip kadais eidavo partizanai. „Tyla yra dalis mūsų gyvenimo, bet mums sunku ištverti tyloje. Žmogui, kuris gyvena gamtoje ar nori išlikti, tyla padeda. Partizanai tuomet turėjo net alsavimą sulaikyti, kad stribai jų neišgirstų. Bet kokias užduotis jie turėjo išmokti vykdyti tylomis. Tylomis einant galite mintyse būti su gamta ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, kas esame, kad svajonių turime, turime dėkoti, kad išlaikome, kas sukurta, pasimelsti už partizanus, dėkoti už jų gyvenimo etapą, kai jie kovojo už Lietuvos laisvę, melstis už mūsų Tėvynę. Dėkingomis širdimis anoms kartoms eikime į tą vadavietę, kur laisvės kovotojai savo jaunas dienas leido, gyvendami tarp uodų, erkių, niežų, utėlių, šlapi, sušalę, pūvančiais drabužiais, nežinioje. Eikime, kad būtume tvirtesni, jei mūsų gyvenime kas nors susijauktų. Tebūna kurianti tyla ir tas kelias iki skardžio bus trumpesnis…“, – prieš pora metų žygio dalyviams sakė Kazimieraičio vaikaitis Gintaras Vitkus.
Nors kelias iki vadavietės tikrai nebuvo lengvas, bet kiekvienas žingsnis buvo persmelktas prasmingu jauduliu. Atsargiai leidžiantis nuo skardžio per krūmynus iki pat šalia Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio esančios vadavietės buvo galima patirti, kaip nelengva fiziškai buvo partizanams slapstytis ir išgyventi šiuose miškuose. Priėjus vadavietę, vieni pagarbiai uždegė žvakutes, o kiti susikaupę klausėsi prisiminimų ir įdomių pasakojimų ne tik apie Juozą Vitkų–Kazimieraitį, jo bendražygius bei šiuose miškuose veikusius partizanus, bet ir apie partizaninę kovą Dzūkijoje. Buvo pasidalinta prisiminimais, kad gretimo kaimo gyventojų Krušų šeimoje 1945 m. Kazimieraitis su kitais partizanais sutiko Kūčias ir Kalėdas, o Naujuosius metus sutiko pas Kraunelius–Žilvičio tėvus Rudnelės kaime. Buvo sukalbėta bendra malda ir sugiedotas Lietuvos himnas, „Oi, neverk, motušėl“, vienas iš žygio dalyvių padeklamavo ir partizanų poeto Broniaus Krivicko eilėraštį.
Ši vadavietė buvo įkurta 1945 metais. Ji, kaip ir kiti žieminiai bunkeriai, buvo įrengta prie upės, nes ją kasant upelyje buvo patogu pradanginti smėlį. Gyvenant bunkeryje ilgesnį laiką būdavo patogu apsirūpinti šalia esančiu vandeniu. Taip pat kad partizanai, grįždami iš žygio, pėdsakus galėtų paslėpti upelyje. Apsisaugoti jie naudodavo visokių kitokių konspiracijos būdų – kad šunys nesuuostų, batų padus tepdavo tepalu ar benzinu.
Kai čia įsikūrė Kazimieraitis ir kai partizanai atnešdavo tai vieną, tai kitą radijo imtuvą ir jie neveikė, jis nusprendė, kad čia bloga vieta, nes nėra ryšio. Tada jis priėmė Adolfo Ramanausko–Vanago pasiūlymą persikelti į Kasčiūnų kaimą, kur Jakavonių sodyboje buvo įrengta vadavietė ir kur buvo ryšys. 1946 m. sausio 12 d., kai jis jau buvo persikėlęs, čia įvyko susišaudymas, praradimai buvo labai skaudūs.
Viršila Ernestas Kuckailis, kuris labai prisidėjo, kad būtų surasti Juozo Vitkaus–Kazimieraičio palaikai, papasakojo, kokius čia vykusio partizaninio gyvenimo ženklus rado. „Šitas bunkeris turėjo dvi erdves, buvo pritaikytas ir gyventi, ir vykdyti štabo veiklą žiemos sąlygomis, čia buvo įrengta krosnelė, partizanai kūrenimui naudojo alksnio malkas, kurių, turbūt, prisiruošdavo iš anksto. Įėjimas buvo iš upelio pusės, kurio iš priešingos pusės buvo neįmanoma pastebėti. Bunkeris labai protingai, taktiškai įrengtas. Darydamas šios vietos pirminę apžvalgą, aukščiau vadavietės radau krosnelės dureles. Labai tikėtina, kad jas varstė pats Kazimieraitis. Taip pat radau keletą šovinių tūtelių. Kol kas čia mažai tyrinėta, žinoma tik tai, kad mūšis vyko slėnyje“.
Kasčiūnų kaime gyvenusio partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė pasidalino tėčio prisiminimais apie Kazimieraitį ir partizaninę veiklą jam būnant Jakavonių sodyboje buvusioje vadavietėje. Ji pažymėjo, jog Kazimieraitis buvo pats mylimiausias tėčio vadas, jį išmokęs Marijos litanijos. Buvęs labai pamaldus, dažnai susirūpinęs kalbėdavo apie žmoną ir vaikus.
Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima džiaugiasi, kad žygyje dalyvauja nemažai jaunų žmonių, vadinasi, jie puoselėja partizanų ir laisvės kovotojų atmintį. Jo vaikaitė Vilija Pranskienė pastebėjo, jog kasmet atsiranda naujų žygeivių. ,,Mums labai svarbu, kad Kazimieraičio nuopelnų įprasminimas tęsiasi. Mes visi tą ugnį kurstome ir tai yra svarbiausia‘‘.
Nelengvame žygyje dalyvavęs jauniausias Kazimieraičio sūnus Liudas su jauduliu balse dėkojo visiems dalyvavusiems ir sakė, jog jo Tėvelis dabar džiaugtųsi savo didele Lietuvą mylinčia šeima. Buvo prisiminta ir jo žmona Genutė, kuri, likusi su šešiais vaikais, turėjo išgyventi tremtį, pažeminimą, patyčias. Nepaisant to, ji visus vaikus išleido į mokslus ir išauklėjo būti dorais. Žygio dalyviai, ir pirmą kartą keliavę iki Kazimieraičio vadavietės, ir tradiciškai dalyvaujantys žygyje, sakė, jog tie dvidešimt kilometrų – tai neįkainojama treniruotė kūnui, ir svarbiausia, sielai, kai žygio metu dar labiau pradedi suprasti, dėl ko mes esame laisvi.
Pirmą kartą Kazimieraičio laisvės keliu ėjęs jo palaikus Leipalingyje suradęs archeologas Linas Kvizikevičius tvirtino, jog įspūdis nueiti šitą kelią buvo neįkainojamas. ,,Nuo bunkerio kilo mintis pareiti vienam, sugrįžti į Marcinkonis iki tol man nežinomu keliu. Parėjau pirmas, nors nueitas atstumas buvo nemažas išbandymas”.
Pagerbę Kazimieraitį, žygio dalyviai grįžo į Marcinkonių kaimą atgalios temstant ir dainuodami patriotines dainas. Dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Grįžusių laukė pasidalinimas įspūdžiais ir širdžių šiluma. Dar kartą prisiminta J. Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimo istorija.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. jis vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas. Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1944 m. pabaigoje iškilus arešto pavojui, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkijos pakraštį, įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais partizanais ir buvo pakviestas jiems vadovauti. 1945 m. gegužės mėnesį galutinai pasitraukė į mišką. Būdamas giliai religingas, pasirinko Kazimieraičio slapyvardį Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, kuri po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu. 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadu, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Kazimieraičio ir jo bendražygių pastangomis 1946 m. pavasarį visi Dzūkijoje veikiantys partizanų būriai buvo sujungti į Dainavos apygardą, kuri gyvavo iki 1952 m. ginkluoto pasipriešinimo pabaigos.
Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis už Tėvynę, už savo šeimą, kurią paliko. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 79 metus, bet kaimo žmonių širdyse gyvas ir šiandien.
Artėjant 1945 m. žiemai, buvo susirūpinta naujos slėptuvės, į kurią būtų galima kuo saugiau patekti, įrengimu. Kazimieraitis apžiūrėjo Juozo Kraunelio–Ėglio pasiūlytą vietą, kuri buvo apie du kilometrus nuo Rudnelės kaimo, prie Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio, kur galima ateiti brendant upeliu ir šaltinio vagomis, nepaliekant pėdsakų. Lapkričio 5 d. Ėglis su V. Krauneliu–Žilvičiu pradėjo kasti duobę, smėlį pylė į upelio vagą. Kasimo darbus reikėjo atnaujinti kelis kartus, nes griuvo duobės šlaitai. 1945 m. lapkričio 15 d. Kazimieraičio vadavietė persikėlė į naujai įrengtą žieminį bunkerį ir veikė iki 1946 m. sausio 12 d. Čia buvo stalas su rašomąja mašinėle, suolas, rotatorius, lentyna raštams ir spaudiniams, dviejų aukštų dviguliai gultai, metalinė krosnelė su kaminu stuobryje, virtuvė ir niša bulvėms laikyti. Štabe be Kazimieraičio, kaip „A“ apygardos vado, dirbo Karklas-Pranas Platūkis, Žilvitis–Vytautas Kraunelis, raštvedys Naras-Liudas Mulerskas, saugojo Ėglis–Jonas Kraunelis. Pradėjus štabui čia dirbti paaiškėjo, jog netoliese vaikšto nepatikimi žmonės.
1945 gruodžio 4 d. buvo bandyta keltis į Lankininkus, bet gruodžio 10 d. žuvo Geležinio vilko rinktinės vadas Šernas-Lionginas Pranas Švalkus. Šernu Kazimieraitis pasitikėjo ir planavo jo globojamam surasti tinkamą atsarginę vietą štabui. Šis sumanymas žlugo. Lankininkų slėptuvė buvo maža štabui, drėgna, nešildoma. Ir dar gruodžio 14 d. čia įvyko susišaudymas tarp stribų ir Vanago partizanų, žuvo Merkinės stribų vadas. Grėsė antpuolis. Todėl Kazimieraitis su štabo vyrais grįžo į žieminį bunkerį prie Skroblaus. Čia Kazimieraitis baigė rašyti ir rotatoriumi išspausdino partizanų mokymui skirtą brošiūrėlę 300 egzempliorių tiražu ir puskarininkio laipsnio mokymų programą partizanams. Parengė plačius mobilizacijos nurodymus, įtemptai dirbo leidžiant partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, spausdinant atsišaukimus. 1946 m. sausio 4 d. atvyko Vanagas ir Balutis, atsinešė po radijo aparatą, bet, deja, jie neveikė. Tad Vanagui pakvietus, Kazimieraitis išvyko su juo į Kasčiūnuose, Jakavonių sodyboje įrengtą vadavietę, palikęs štabo darbuotojus Ėglį, Žilvitį, Narą ir Karklą. 1946 m. sausio 12 d. ieškoti Kazimieraičio būstinės buvo atsiųstos didelės rusų kariuomenės pajėgos. Jie jau turėjo žinių, kad prie Rudnelės kaimo yra slėptuvė. Likę štabo darbuotojai su reikalais buvo išėję į paviršių. Juos aptiko, prasidėjo susišaudymas, kurio metu žuvo Ėglis. Žilvitis buvo sužeistas, bet jam pavyko pabėgti. Naras ir Karklas buvo suimti. Slėptuvę rado kitą dieną sekdami paliktais pėdsakais. Iš jos paėmė rašomąją mašinėlę, rotatorių, du radijo imtuvus, radijo siųstuvą, ginklus, bunkerio įrangą, Kazimieraičio dienoraštį, štabo įsakymus ir kitus dokumentus. Prie surastos slėptuvės enkavėdistai paliko savo pasalą ir tykojo maždaug savaitę laiko.
J. Vitkus-Kazimieraitis 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus–Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune.
Juozas Vitkus–Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“.
1945 m. Kabeliuose Kazimieraitis parašė priesaką, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai.
Šis žygis, skirtas bendram labui – Kazimieraičio ir kitų kovotojų už laisvę atminimo puoselėjimui, patriotizmo skatinimui ir istorijos populiarinimui – turi neįkainojamą prasmę ir vertę.
